Miško darbininko dienoraštis

Sukrečia svajonių ir realybės susidūrimas

Taip prasideda Martos Dauliūtės dokumentinis filmas „Antra klasė“. Iš Šiaulių kilusi režisierė jau senokai pati gyvena Švedijoje ir drauge su Elisabeth Marjanović Cronvall nusprendė vaizdais nutapyti tikroviškus lietuvių imigrantų paveikslus, tad nuėjo ne pačiu lengviausiu keliu. Pirmiausia ir labiausia todėl, kad pasirinkti „tiriamieji“ kameros vengia. Jie atsiriboję tiek, kad iš pradžių žiūrovas bendrą paveikslą dėlioja iš detalių, o ne žmonių veidų.

Daiktai taip pat kalba – vyriškoje kertelėje ant spintutės Old Spice, šeimos nuotrauka, rožančius, lietuviški gardėsiai. Šie daiktai – tarsi užuominos apie būsimas valandos trukmės filmo temas. Old Spice prekių ženklas, talpinantis savyje „tikrojo“ vyriškumo stereotipus, sufleruoja, kad skleisis filmuojamųjų supratimas apie lyčių vaidmenis; šalia vilnija tik nuotraukoje pasirodžiusi, bet svarbi šeimos, mylimųjų, artimųjų tema. Galiausiai neišvengiamas pokalbis ir apie lietuviškumą, gyvenimą Lietuvoje. 

Vienas pašnekovų, taip ir likusių už kadro, dalijasi savo supratimu apie dokumentinį kiną: įdomu tuomet, kai užfiksuota kažkas nepaprasto, kai žemė dreba, kai kalba karą išgyvenę žmonės... Bet jaunos kūrėjos sumanė ne kataklizmus fiksuoti, o eilines Švedijon migravusių antraklasių europiečių dienas. Keista, bet svajonių susidūrimas su realybe gali ne mažiau sukrėsti nei susidūrusios tektoninės plokštės. 

Nenori būti kvailiai ir aukos

Vyrai iki pat galo spyriojasi filmuojami, kartais atvirai, kartais pasyviai priešinasi jų kasdienybės fiksavimui; šis protestas iškalbingas. Darbininkai nesupranta, kodėl jie filmuojami, kam ir kuo gali būti įdomūs jų gyvenimai, todėl sumanyme ieško klastos, įtaria, kad nuo jų kažkas slepiama, kad galų gale juos parodys kvailiais. O tokie jie nenori būti: nenori būti nei durniukai, kaip patys sako, nei aukos.

„Ką tu nori, kad aš daryčiau, ar man atsigulti nuogam ir verkti?“ – klausia vyras, ir jo gynybinė pozicija aiškiai leidžia suprasti, kad jis neketina atsiverti ir tapti pažeidžiamu.

Lietuviai Švedijoje – antrarūšiai europiečiai

Marta kantri. Gal nujausdama, o gal žinodama, ko reikia imtis norint įeiti į tyrimo lauką, ji drauge su jais rūko, geria ir šoka jų verandoje, taip po sprindį tapdama sava. Tačiau lieka atotrūkių, kurių išgertu stikliuku neužpildysi. Ji išsilavinusi, dirba kūrybinį darbą, todėl savo herojų akyse yra kitokia.

Nors filmuojamieji lietuviai smarkiai skiriasi nuo autorės, su Marta jie turi bent vieną bendrą bruožą – tautybę. Ir ji net neketina slėpti, kad iš Lietuvos atvažiuojančių darbininkų priskyrimas pigesniųjų kategorijai ją erzina. Piktinsies ar ne, vis dėlto Švedijoje lietuviai laikomi antros rūšies europiečiais, o tai tampa paskata prakalbinti, išklausyti, parodyti šiuos žmones nesurūšiuotus. Jie nesijaučia prastesni, nors patys kalba apie tai, kad yra juodadarbiai:

„Aš dirbu juodą darbą. Dabar aš apsirengęs normaliai, bet jūs nematėt, kaip buvo vakar, užvakar... Aš buvau visas purvinas, juodas.“

Miško darbininko dienos pilnos tikrojo ir simbolinio juodumo. Vanduo nuplauna purvą, o užsienyje uždirbti pinigai ir už juos nupirkti daiktai – simbolinį juodumą. Brangūs drabužiai, prabangūs automobiliai Lietuvoje leidžia pasijusti savu pasiturinčioje aplinkoje ir sukurti visai kitą vaidmenį.

Svajonės – labai žemiškos

Filme daugiausia šmėžuoja Edvardas ir Artūras. Jei pro mašinos langą nebūtų prabėgę pakelės vaizdai su Švedijos vėliava ir mažiau Lietuvos miesteliams būdinga bažnyčia, tai vargu ar įvardytum, kad kadras su šalia namo sėdinčiu jaunu vaikinu nubalnotais keliais – ne iš gimtinės. Raudonų plytų mūras, medinis suolas, po kuriuo išrikiuoti nudrengti batai, nuorūkų pilnas stiklainis – vaizdelis panašus, tik pinigai čia visai kiti nei Lietuvoje.

„Yra ir pigesnių už mus“, – sukryžiuotomis rankomis nuo keblias temas gvildenančios kūrybinės komandos atsiriboja Artūras.

Nekvalifikuotą darbą dirbančiam žmogui skirtumas tarp lietuviško ir švediško atlyginimo ženkliausias. Edvardas prisipažįsta, kad nebaigė dvylikos. Lyg ir norėtų baigti, norėtų profesijos, bet nežino, kokios. Jaunas vyras savęs nepervertina, greičiau priešingai – turi vidinę kartelę, kurios nesitiki peraugti, galvoja apie tai, kas „jo jėgoms“. Taigi svajonės labai žemiškos, jos filme pakartotos ne sykį skirtingomis lūpomis. Vyrams reikia mašinos, jiems reikia namų ir moters, kuria galėtų rūpintis sunkiai dirbdami, kuri būtų jiems paguoda. 

„Daug metų dėl ko aš stengiaus? Man mašina ir butas asocijuojasi su gyvenimu. Bet man prie viso šito reikia šeimos. Jei bus šeima, butas ir mašina, aš būsiu pats laimingiausias visam pasauly“, – taip paprastai gyvenimo žemėlapį išskleidžia vienas iš darbininkų. Ir jie vargsta, dirba ne tik po kelis mėnesius, bet ir kelerius metus tam, kad nusipirktų mašiną. Ne šiaip sau kokią mašinėlę, kuri tik nuvežtų iš vienos vietos į kitą, o automobilį, atspindintį jų vyriškumą, pristatantį juos geriausiu savo pavidalu.

Vyriški medkirčių įsipareigojimai

Kurti namus – taip pat šių vyrų pareiga. Jie prisiima sau visą finansinį krūvį, visą atsakomybę savo moteriai ar šeimai sukurti geresnes gyvenimo sąlygas. Edvardą į Švediją ir palydėjo mintis apie buto remontą, kuris turėjo nuvesti bendro gyvenimo su mergina link. Kiti dosniai dalijasi uždirbtais pinigais su artimiausiais žmonėmis, nors tam, kad juos sukauptų, teko sunkiai dirbti, vargiai matant ką daugiau negu mišką per apsauginius akinius ir bendrabučio tipo laikinuosius savo namus. 

„Merginai – prašau, man negaila, aš užsidirbsiu, nes aš vyras. Aš jai duosiu, man negaila, nes jinai yra mergina. Lietuvoj sunku, man negaila“, – kalba vienas iš darbo migrantų, Airiją pakeitęs Švedija.

Užtenka kelių paklausyti, kad suprastum, jog vyro-šeimos išlaikytojo vaidmuo vis dar pačioje savimonės šerdyje. Ir skandinaviška pažanga lyčių lygybės klausimu čia nieko neveikia, kaip ir abrakadabriškai sezoniniams migrantams skambanti švedų kalba ar kultūra. Miško darbininkai lietuviai gyvena lietuviškame kolektyve, per mažą švedų kaimelį, kurio pašonėje glaudžiasi, retai tepražingsniuoja, ir papasakoti apie jį neturi ko. Matyt, geriausiai jie pažįsta švedų mišką, mat praleidžia ten didžiąją dalį dienų. Pajuodę, aplipę skiedromis jie kartas nuo karto daro pertraukėles, juokauja, rūko apšviesti žemai kabančios saulės, vis klausdami vienas kito, kiek valandų, o užkasę nuorūkas eina dirbti toliau, kol lėtai slenkančios darbo dienos minutės išsenka.

Nepagražinti žmonės

Filmo kūrėjas reikia pasveikinti už tai, kad į savo herojus žiūri be snobiškos ironijos ir visiškai priima juos tokius, kokie yra. Žiūrovui neperšama jokia nuomonė, nors būtų lengva parodyti juos kaip gana primityvius žmones, nuovargį blaškančius Džordanos ir Ostapenko dainomis.

„Atostogaut, pramogaut ir išdykaut!“ – viename iš filmo epizodų skamba lėkšti posmeliai, visai neatliepiantys vaikinų vasaros aktualijų. Šie keli mėnesiai jiems permirkę prakaitu ir prisipildę krūmapjovių motoro garsų. Laisvomis valandomis jie geria ir žiūri pornografiją, o operatorė filmuoja bet kokiomis aplinkybėmis.

Jaunuoliai tiek tarpusavyje, tiek su kūrybine komanda bendrauja negailėdami rusiškų keiksmų. Jie netelpa į angliškus subtitrus; nežinia, ar yra kaip juos išversti į švedų kalbą, kuria įgarsintas filmas. Lietuvių žiūrovas ne tik mato, bet ir girdi necenzūruotą darbininkų šneką. Iš pradžių ji kiek trikdo, bet vėliau ausis pripranta, o filmo gale vyrukai jau natūralesni, nebesimaivo prieš jauną gražią režisierę. Tiek Edvardas, tiek Artūras išauga iš pradinės migrantų darbininkų kategorijos ir po truputį kyšteli jų asmenybių ypatumai. 

Kiekvienas žiūrėdamas valandos trukmės grupinį vaizdo dienoraštį išsigraibo sau aktualias, jautrias temas – kam tai varginantis darbas, kam alkoholiu persunkta kasdiena, kam neištikimybė, įvaizdis svarbių žmonių akyse ar politika.