Jei jums daugiau nei keturiasdešimt ir dirbate valstybinėje įstaigoje, apie išėjimą iš darbo geriau negalvokite

Šiuolaikinis gyvenimo ritmas daugelį dirbančiųjų priverčia jaustis tarsi voverėmis rate. Reikia suspėti atlikti darbus, pasirūpinti šeima ir rasti laiko poilsiui. Praėjusią savaitę pasaulį apskriejo žinia apie Londone mirusį banko praktikantą, kuris buvo priverstas tris paras dirbti be miego. Ar Lietuvoje darbas žmonėms tampa svarbesnis už sveikatą?

Kraštutinumų šalis

„Lietuvoje susiklostė tokia padėtis, kad tie, kurie dirba, dirba iš paskutiniųjų, o tie, kurie nedirba – iš paskutiniųjų stengiasi nedirbti, o gauti pašalpas“, – sakė R.Karavaitienė.

Pasak darbo paieškos specialistės, lietuviai išsiskiria savo darbštumu: „Jei lygintume Lietuvą, Latviją ir Estiją, tai kaimynai pripažįsta, jog esame greiti. Norime padaryti čia ir dabar. Mes dirbame daug. Kiti linkę ilgiau svarstyti, ruoštis, o lietuviai daug greičiau viską perpranta, padaro ir imasi kito darbo.“

Tačiau tai nereiškia, jog esame darboholikų šalis. Dažniausiai viršvalandžius dirbantys žmonės neturi pasirinkimo.

Darbuotojas gal ir nesidžiaugia, tačiau tikrai vadovui priekaištauti neskuba, nes bijo prarasti darbo vietą, bijo konkurencijos, bijo atsidurti darbo rinkos užribyje, kur net ir specialistui tenka ilgai vargti, kol randa panašų darbą. Tuo pat metu pašnekovė atkreipia dėmesį, jog vadovai vertina ne viršvalandžius, o konkrečius darbo rezultatus.

Skirtinga vadovavimo kultūra

„Matome, kad dažniau lietuviai vadovai linkę išnaudoti darbuotojus. Galbūt tiksliau – jie jaučiasi viršesni už pavaldinius. Iš užsienio atvykę vadovai atsineša visai kitą kultūrą. Jų bendravimas su darbuotojais primena partnerystę. Pastebime tai ir per pokalbius dėl darbo. Lietuviai vadovai dažniau sau leidžia būti arogantiški. Jie mano, kad daro paslaugą darbuotojui jį priimdami į darbą. Nors dažnai būna atvirkščiai. Nepriimdama gero specialisto praranda įmonė“, – pasakojo R.Karavaitienė.

Tačiau ir dabar yra paklausių specialistų, kurie gali diktuoti savo sąlygas. Tai informacinių technologijų, transporto, logistikos, pardavimo srityse patirtį sukaupę darbuotojai. Dėl jų turi konkuruoti darbdaviai.

Kur kas sunkiau darbo rinkoje įsitvirtinti studijas baigusiems ir patirties neturintiems žmonėms. Ypač, kai jie darbo paiešką pradeda nuo itin didelių reikalavimų darbdaviui.

„Dažniausiai darbdavius šokiruoja, kai vos baigęs studijas žmogus pasako, kad už 2,5–3 tūkst. litų net nesirengia dirbti. Studentas klausia, kodėl jis studijavo šešerius metus, tam skyrė daug pastangų ir pinigų, o dabar turi dirbti už minimumą?“ – teigė pašnekovė.

Pasak jos, pasitikėjimas savimi padeda visada, tačiau nereikia perlenkti lazdos: „Jeigu žmogus ateina nusižeminęs ir sako, kad dirbs už 800 litų, visos sąlygos jį tenkina, jis pasiruošęs arti, tai nėra geriausia strategija. Reikia ieškoti aukso viduriuko. Pradėti nuo žemesnės pozicijos visada verta. Iš karto į viršų pakliuvęs gali nesuvokti vykstančių procesų. Paprastas darbas užaugina gerą specialistą.“

Amžiaus riba

Šiuo metu populiariausi darbo rinkos žaidėjai yra nuo 27 iki 35 metų. Kur kas sunkiau darbą susirasti 40 metų ir vyresniems žmonėms.

„Keturiasdešimt metų yra kritinė riba, kai tu gali tapti nepatrauklus darbdaviams. Yra išimtis. Vadovaujamose pozicijose mes dažniausiai matome vyresnio amžiaus žmones. Jei yra sukaupta tokia patirtis, tai keturiasdešimtmečiui nėra problema susirasti darbą. Kitu atveju šią amžiaus ribą peržengusiems asmenims susirasti darbą yra labai sunku“, – paaiškino R.Karavaitienė.

Kita kliūtimi įsidarbinti privačioje įmonėje gali tapti patirtis dirbant valstybės tarnyboje.

„Yra susidaręs požiūris, kad iš valstybinės įstaigos atėję darbuotojai greičiausiai nesupras privačios įmonės darbo tempo, nesupras, kad rezultato reikia čia ir dabar, o dažniausiai reikėjo jau vakar. Nėra tokio dalyko kaip palauk. Darbdaviai net nerizikuoja ir atmeta tokius CV automatiškai. Jei jums daugiau kaip keturiasdešimt ir dirbate valstybės tarnautoju, apie išėjimą iš darbo geriau negalvokite“, – sakė darbo paieškos specialistė.

Nemokame atsisakyti

Darbo santykių psichologės J.Vainhardt nuomone, lietuviai bijo prieštarauti darbdaviui, nes žino, jog taip gali prarasti darbo vietą: „Lietuvių yda yra tai, jog mes nemokame darbdaviui pasakyti žodžio „ne“. Kuo dažniau mes jį sakome, tuo arčiau atsiduriame prie bedugnės ribos. Esame įpratę imtis kuo daugiau darbų, nes jei per dažnai atsisakinėsime, mums gali daugiau nieko ir nesiūlyti.“

Prie nesaugumo atmosferos prisideda ir kai kurių darbdavių požiūris į darbuotoją. „Situacija yra liūdna. Neretai iš vadovų girdime frazę, kad „nepakeičiamų nėra“. Tai girdėdami žmonės savo darbovietėse jaučiasi labai nesaugūs. Mes bandome išsaugoti savo darbo vietą bet kuria kaina ir nuolaidžiaujame vadovams. Dažniausiai lygiaverčių santykių nėra“, – nurodė psichologė.

Pasak jos, šiandien daugelis dirbančių žmonių į darbą žvelgia kaip į svarbiausią savo gyvenimo dalį dažnai pamiršdami šeimą, draugus, sveikatą.

„Mes labai skubame ir labai daug dirbame. Šiuolaikinio žmogaus gyvenime labai trūksta pauzių poilsiui arba šiltiems, žmogiškiems pokalbiams. Mes esam įsukti į reikalų verpetą, o poilsis yra pasidaręs antraeiliu dalyku. Nebežinome, kas gyvenime yra svarbiau. Prioritetas tampa tik darbas“, – sakė J.Vainhardt.

Visą diskusiją galite išgirsti „Žinių radijo“ laidoje „Aktualioji valanda“