Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonės » Kaip mes gyvename

Iš Vilniaus pabėgusi jauna pora vasarą gyvens lyg indėnai

2014-05-08

(0)

(5)

(385)

Rūšis:	Standartinė publikacija
Aut. teisės:	Lrytas.lt
Autoriai:	Arūnas Dumalakas

Prieš kelerius metus palikę Vilnių ir apsigyvenę vienkiemyje Ditė Volungevičiūtė ir Egidijus Maciulevičius šį sekmadienį su gyvulių banda patraukė į ganiavos vietas, kur gamtos prieglobstyje praleis visą vasarą.

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Miestą iškeitė į nuošalų vienkiemį prie Sviliškių kaimo. Nors jis netoli sostinės, ataidi triukšmas, girdėti pravažiuojantys traukiniai, gali ramiai stebėti, kaip auga avys, ožkos, kudakuoja vištos, kieme raitosi katinas.

Trisdešimtmečiai D.Volungevičiūtė ir E.Maciulevičius neveidmainiauja aiškindami, koks netikęs gyvenimas Vilniuje. Pora pripažįsta – miesto jiems reikia, kad galėtų bendrauti, susitikti su draugais, bendraminčiais, rašo „Lietuvos ryto“ priedas „Sostinė“.

Sekmadienį D.Volungevičiūtė ir E.Maciulevičius ketina palikti sodybą, kurioje praleido žiemą. Jie su avių ir ožkų banda, dviem karvėmis iškeliaus į ganiavos vietas prie Bradeliškių piliakalnio Neries regioniniame parke.

Gyvendami indėniškoje palapinėje, ten trisdešimt gyvulių jie ganys iki rudens.

Specialiame vagone ten važiuos net vištos, o įkandin viso būrio bidzens katinas.

– Iškeliauti į ganiavos vietas galvojote gegužės 1-ąją, bet kelionę atidėjote iki sekmadienio. Kodėl? – „Sostinė“ paklausė D.Volungevičiūtės ir E.Maciulevičiaus.

E.M.: Pamanėme, kad per poilsio dienas miškuose bus daug žmonių. Jie, taip pat šunys gali pabaidyti bandą.

O kelias juk laukia netrumpas – kokių trisdešimt kilometrų. Pakeliui ganydami avis ir ožkas jį ketiname įveikti maždaug per mėnesį.

D.V.: Kartais kai kas mūsų klausia, ar gyvuliams nuo plėšrūnų apsaugoti nereikia šuns

Turėjome Podhalės aviganį Tokajų, kurį parsivežėme iš Lenkijos kalnų.

Jis gali apsaugoti gyvulius nuo plėšrūnų.

Bet Tokajus užaugo. Šuo svėrė apie septyniasdešimt kilogramų. Apskaičiavome, kad jam pramisti per metus reikia mažiausiai dvylikos avių. Tiek net vilkai nenuneša.

Supratome, kad mūsų ūkis per mažas tokiam šuniui iššerti, todėl jį atidavėme geriems žmonėms.

– Gyvulius auginate išskirtinėmis sąlygomis?

D.V.: Gyvulius surinkome iš trijų skirtingų ūkių ir auginame šeimomis.

Vieni ganosi aptvare. Kiti, kurie verti būti šalia žmogaus, visą dieną praleidžia kieme. Jie niekur nenuklysta.

Svarbiausia gyvulių nelaikyti šiltnamio sąlygomis, nes iš jų liks tik veislės pavadinimas. Žiemą gyvuliai nakvodavo tvarte, bet dieną praleisdavo lauke. Tiesa, šieno reikia daug, maždaug penkiasdešimties ritinių, kad visiems sočiai užtektų.

Auginame tik draugiškus ir prieraišius gyvulius. Tarkime, ožkas melžiame ne taip kaip fermose – tiksliai nustatytu laiku, o tada, kai jos nori arba kai pakviečiame.

– Gyvendami tarp gyvulių juos suprantate iš balso?

D.V.: Dar mažai suprantame. Tam reikia labai daug laiko. Dabar štai avys bliauna dėl to, kad nori pakeisti vietą.

Taip pat jos šaukia aviną Briedį eiti kartu, o jis dar nori pabūti prie žmonių.

E.M.: Tik palikę miestą supratome, kiek daug visko reikia išbandyti, stebėti, suvokti.

Sėdime kieme, geriame arbatą ir stebime gyvulius. Neskaitome storų knygų apie gyvulių auginimą. Jas rašė teoretikai, ne žmonės, pievose praleidę metų metus.

– Kaip sostinėje įsivaizdavote būsimą gyvenimą?

E.M.: Dar mieste mėginome apskaičiuoti, kiek šeimai per dieną reikia suvalgyti mėsos. Kilogramą? Ne, nesąmonė. Manėme, kad gal kokį puskilogramį.

Apsigyvenę vienkiemyje supratome, kad kilogramą mėsos suvalgome per savaitę.

Ir tai daugiausia gyvulio vidaus organus.

Jeigu paskerdžiame avį, draugams atiduodame mėsą, sau pasiliekame džiovinti, o suvalgome kepenis, inkstus, širdį, smegenis, sėklides, liežuvį.

Paaiškėjo, kad papjovus vieną avį per mėnesį maisto turi per akis.

Valgome daug kiaušinių, pieno, dar sunku atprasti nuo duonos. Juk rugių neketiname auginti, tai didžiulis darbas. Juk pamelžti karvę ar ožką užtrunka kelias minutes.

Vilniuje skaičiavome, kad šeimai prasimaitinti reikia tūkstančio litų. Gyvendami čia supratome, kad užtenka ir dviejų šimtų litų.

Perkame kiniškos arbatos, saldainių, drabužių. Neatsisakėme interneto, mobiliųjų telefonų, bet televizoriaus, radijo neturime.

– Kodėl jus žavi toks atotrūkis nuo miesto?

D.V.: Egidijus visą žiemą pjovė malkas. Gamtoje savi ciklai, juos gali stebėti, čia nereikia lėkti akis išdegus. Juk kai skubi, nėra laiko galvoti.

Būname visą parą kartu. Tad negalime apsimetinėti, turime būti patys savimi.

Atsiribojimas yra gerai, bet reikia, kad jis būtų turiningas. Todėl Vilniaus mes neišsižadame. Mums jo reikia bendravimo poreikiams tenkinti.

Palapinėje žiemoti nesiryžo

D.Volungevičiūtė Vilniaus Gedimino technikos universitete baigė vadybos studijas, šiame mieste gimė ir užaugo.

Kelerius metus ji dirbo pagal specialybę, kol susidomėjo gamtine žemdirbyste. Tada ji pradėjo gilintis į ekologiją, kraštovaizdžio dizainą, tapybą.

Lankydama žemdirbystės kursus ji susidraugavo su E.Maciulevičiumi, ūkio prie Vilniaus, kuriame augino triušius, kiaules, antis ir žąsis, šeimininku.

E.Maciulevičius buvo daug ką išbandęs. Jis daug laiko leido gamtoje, išgyvenimo stovyklose. Baigė statybininkų mokyklą, po to įgijo barmeno specialybę, taip pat turi agronomo diplomą.

Vilniuje pardavusi butą Ditė ir ūkio atsisakęs Egidijus apsigyveno kartu. Kaip jie sakė, išėjo gyventi į niekur.

Vieno pažįstamo paprašė iš brezento pasiūti indėnišką palapinę. Tiesa, joje žiemoti nesiryžo. Kai palapinė buvo pasiūta, Ditė suprato, kad joje teks nakvoti tiesiog ant žemės. Mat jokio dugno nebuvo. Tačiau kai viduje kūreni laužą, palapinėje sausa.

Ieškojo sodybos prie sostinės

Ieškodami žiemą tinkamos įsikurti sodybos D.Volungevičiūtė ir E.Maciulevičius prašė siūlyti tokias, kurios būtų ne toliau nei pusšimtis kilometrų nuo Vilniaus, atokiau nuo dirbamųjų laukų ir kaimynų, prie miško, pievų ir upės.

Sodyboje D.Volungevičiūtė ir E.Maciulevičius pageidavo gyventi už jos priežiūrą. Daugiau prašymų jie neturėjo.

Namas galėjo būti be elektros, vandentiekio, kanalizacijos, baldų. Buvo svarbu tik tvarkinga gera krosnis, vėjų kiaurai neperpučiamos sienos.

„Mūsų šeima ieško būdų susikurti gyvenimą neparduodama metų Anglijos gamyklose, o žinias ir jėgas skirdama Lietuvos gamtai gerinti“, – rašė buvę vilniečiai.