Kur mirusieji tampa deimantais

„Kai kremuojamas 80 kilogramų vyras, iš jo lieka 2,5 kilogramo pelenų,” paaiškina Rinaldo Willy'is. „Iš šių pelenų pagaminame 0,2 gramų deimantą, mažesnį už marškinių sagą. Kiek sveria siela – jei turime sielą?”

Šis fizinį ir neapčiuopiamą pasaulį apjungiantis klausimas ir apibendrina Willy’io darbą. Kasmet 2004 metais įkurta Algordanza kompanija gauna daugiau, nei 800 urnų su žmonių pelenais. Už 5 000 – 20 000 dolerių kiekvieno siuntinio turinys paverčiamas deimantu.

Taip pat tai yra ir daugiau, nei deimantas. „Gal „siela“ būtų pernelyg stiprus žodis,” tęsė Willy'is, stengdamasis apibrėžti savo produkto esmę. „Mūsų procesas grynai fizinis – bet jei velionio akys buvo mėlynos ir deimantas gaunasi mėlynas, šeimyna garantuotai sakys, „Ak, spalva visai kaip jo akių.“”

Sėdėjome vėsiuose odiniuose foteliuose paprastame Algordanza’os priimamajame, apsnūdusiame Šveicarijos miestelyje Chur. Įsitaisęs aukštai Alpėse, miestelis atrodo izoliuotas, tačiau įvairiausių įvykių – Indijos vandenyno cunamio, Čilės žemės drebėjimo, Fukušimos avarijos, ir teroristinių sprogdinimų Madride aidai nuvilnijo Algordanza’os salėmis. Po didelių savaičių nuo stambių incidentų, pasirodo pirmieji siuntiniai. „Neseniai turėjome britų kareivį iš Afganistano,” prisimena Willy'is. „Jis grįžo namo, o tada atvyko pas mus. Jo kūnas, ne jis pats, žinoma.”

Kelias nuo Churo traukinių stoties iki kompanijos veda viduramžiškomis akmenimis grįstomis gatvėmis, golfo ir laukinių gėlių laukais. Tai daugelio gedinčių klientų kelionė. „Prašome, kad šeima atvežtų pelenus arba paimtų deimantą asmeniškai,” paaiškino Willy'is. „Mums svarbu, kad jie pamatytų, kas yra tie žmonės, besirūpinantys jų mylimaisiais.” Kelionė į Churą yra tik viena Willy'io sukurtos, šešis mėnesius trunkančio deimanto gamybos proceso choreografijos dalis. Kaip viena iš pirmųjų memorialinių deimantų verslo, savo veiklą pradėjusi prieš dešimtmetį Algordanza, kurios pavadinimas vietine retoromanų kalba reiškia „atminimas”, sukūrė savo tradicijas.

„Pasakiau darbuotojams, kad iš pradžių neleidžiama reikšti užuojautų,” sakė Willy'is. „Nepažįsti žmonių. Nežinai jų istorijos. Tai nėra nuoširdu. Tačiau proceso metu kaskart ką nors darydami, informuojame klientus – pavyzdžiui, kai atliekama cheminė analizė, ar kai pradedame auginimo procesą. Taigi, jei pradedi formuoti tam tikrus santykius – pasišneki, imi suprasti, kas buvo velionis, kaip mirė, kas jo artimieji, – jei tada norisi pareikšti užuojautą, tada galima, nes nuoširdu.”

Protokole numatomas ir stovėjimas lauke, išvykstant šeimai, kol pranyksta iš akių, ir baigto deimanto asmeninis pristatymas poliruotoje medinėje dėžutėje, panašioje į gulinčią prieš mane ant stalo. Žiūrėjau, kaip Willy'is lėtai užsimauna baltas medvilnines pirštines tiksliais judesiais be garso atidarė dėžutę. Ji atsivėrė kaip gėlė, kurios viduje ant mažos piramidės gulėjo deimantas. „Man tai ypatinga, kai galiu asmeniškai pristatyti deimantą,” tarė jis. „Darome tai svetainėje ar virtuvėje, kur visi susėdę prie stalo. Tai labai jausmingas momentas, kai grąžini šešis mėnesius nebuvusį šeimos narį. Deimantai visuomet sukelia gražius atsiminimus. Jei pravirkstama, tai būna laimės ašaros.”

Laboratorijoje vėl apsimaunamos pirštinės. „Niekada neliečiame pelenų ar deimantų rankomis,” paaiškino Willy'is. „Tai pernelyg intymu.” Jis mosteli link eilės baltų drobinių apklotų. „Proceso metu, laukdami kito žingsnio, visada uždengiame palaikus, kad jie nebūtų nuogi. Darome taip, nes tikime, kad norėtume, jog su mumis taip būtų elgiamasi – ne kaip su medžiaga.”

Kiekvieniems palaikams suteikiamas numeris, tiek dėl diskretiškumo, tiek dėl emocinės darbuotojų sveikatos. „Tai padeda su pelenais dirbantiems žmonėms išlaikyti tam tikrą distanciją,” sakė Willy'is. „Man sunkiausia su prancūzais. Drauge su urna jie atsiunčia velionio fotografiją. Sunku regėti devynmetę mergaitę. Ką ji matė per savo gyvenimą?”

Vadovaudamasi Willy’io orumo principais, Algordanza nepriima gyvūnų, neprideda anglies, jei nepakanka deimanto gamybai (išimtis daroma tik kūdikiams), ir savo brangakmenių dirbtinai nespalvoja. „Techniškai, galėtume gaminti geltonus, žalius, mėlynus ar raudonus deimantus, kaip daro mūsų konkurentai,” teigė Willy'is, „bet manipuliacijos mums nepriimtinos. Vos atsiradę priedai deimantui suteikia kažką, ko ten neturėtų būti.”

Kadangi dirbtinai nespalvojami, kiekvienas Algordanza deimantas yra tam tikra specifinė asmens kūne esančių elementų pėdsakų kombinacija. Dirbtiniai dantys, titaniniai sąnariai ar chemoterapijos liekanos veikia spalvą. Azotas suteikia gelsvą atspalvį. Deimantai, kuriuose yra fosforescuojančių elementų pėdsakų, gali švytėti tamsoje. Taip dažnai šeimoms velionių akis primenantis mėlis randasi dėl pelenuose esančio boro, tačiau dėl jo pertekliaus deimantas bus juodas, kaip nutiko su nesenu užsakymu. „Senyvas džentelmenas skambino man verkdamas,” pasakojo Willy'is. „Jis sakė, „Nesuprantu. Mano žmona nebuvo blogas žmogus“.“ Žmonės visada asocijuoja deimanto spalvą su asmens charakteristikomis – juodas deimantas, juoda siela. Pirmyn, pamėginkite tokioje situacijoje paaiškinti žmogui, kad jo žmona nebuvo blogas žmogus.”

Nepaisant retkarčiais įvykstančių nusivylimų, dauguma klientų lieka dėkingi už kompanijos suteiktas paslaugas, sako Willy'is. „Memorialiniai deimantai keičia gedėjimą,” paaiškino jis. „Kai ką nors užkasi, visad lieka negeras jausmas. Reikia lankyti juos kapinėse. Niekam nepatinka vykti į kapines. Tai negatyvi asociacija. Imi įsivaizduoti jį po žeme su kirminais kūne. Kai ką nors kremuoji, tai juoda ir purvina. Tuo tarpu deimantai visada turi teigiamas asociacijas. Paverčiame purvinus pelenus ir kaulus į kažką gražaus. Užuot jutę praradimą, galite atsiminti to asmens gyvenimą.”

Iš daugumos Algordanza deimantų galiausiai padirbinami papuošalai, dėvimi klientų, norinčių visada šalia turėti savo mylimuosius. „Daug žmonių kalba su savo deimantais,” pažymėjo Willy'is. „Jei žmona nešioja savo vyro deimantą kaip grandinėlę, paprastai juokaujama: „Jis visad norėjo būti tarp jos krūtų,“ arba „Jis norėjo būti šalia mano širdies“.“

Kai kurie klientai palaidoja deimantus jiems reikšmingose vietose. Viena našlė metė jo deimantą į ežerą, kuris jis mėgdavo žvejoti. „Dar buvo senyvas vyras, ūkininkas jau nepagydomai sirgęs vėžiu,” prisiminė Willy'is. „Jis sakė, „Kai padarysi iš manęs deimantą, tiesiog užkask jį kieme. Vieną dieną kas nors ras mane – įsivaizduoji, koks laimingas tas žmogus bus?“, aš sakiau, „Lutzi, tu išprotėjai.“ Bet pamaniau, kad gražu, kai su mirtimi susidūręs žmogus tebegalvoja apie kitų laimę.”

Kalbantis, direktorius nuvedė mus prie galinių durų. Per tvyrantį kalnų rūką ėjome švelnaus ošimo link. Įžengus į pastatą, kur stovėjo trys Algordanza deimantų presai, ūžesys sustiprėjo. Dieną ir naktį jie tylomis atkuria Žemės gelmėse tvyrančias jėgas. Būtent čia, beveik 1400 °C temperatūroje ir daugiau, nei 5500 MPa slėgyje iš žmogaus pelenų išskiriama anglis persitvarko į deimantus. Stabtelėjome pasiklausyti. Įrenginių ritmingas ūžimas skambėjo beveik kaip giesmė. 18 tonų mašinos priminė milžiniškus stabus. Willy'is nusijuokė, kai palyginau juos su actekų dievais.

„Tai galėtų būti savotiška šventykla,” tarė jis. „Per penkerius metus tikimės čia pastatyti naują pastatą, galbūt mašinų katedrą.”

Kalbėjome, kaip brangakmeniai kaip dvasinės metaforos naudojami daugelyje pasaulio religijų. Paminėjau budistų tikėjimą, kad į perlą panašius objektus, śarīra, galima rasti kremuotų dvasinių vadovų pelenuose.

„Taip,” šyptelėjo Willy'is. „Pas mus lankėsi pietų korėjiečiai, kurie pasiūlė keletą tų brangakmenių analizei. Mums buvo aišku, kad kažkas juos įdėjo į velionio burną, o gal pats žmogus prieš mirtį jį prarijo. Galime įrodyti chemiškai, iš kur tie akmenys atsirado, jie buvo aiškiai iš kasyklos. Jie buvo neorganiniai. Tačiau tai mums buvo įdomu, kadangi padeda suprasti žmonių mąstymą – jei esi geras žmogus, tada tavo pelenuose lieka brangakmenis.”

Roc Morin
www.theatlantic.com