NATO vadovo hobis – priešų miestų griovimas ugnies katapultomis

Tokiomis aplinkybėmis J.Stoltenbergui tikriausiai lieka mažai laiko jo laisvalaikio pomėgiui – kompiuteriniams žaidimams. Apie šį pomėgį jis ne kartą buvo prisipažinęs savo šalies žiniasklaidai.

Slapyvardį sugalvojo KGB

„Kai buvo atverti kai kurie KGB archyvai, paaiškėjo, kad sovietų žvalgai savo dokumentuose man buvo davę Steklovo slapyvardį. Dabar tai tiesiog nepakartojamas jausmas, kai internete prie kokio nors žaidimo prisijungiu kaip Steklovas! – Norvegijos dienraščiui „Aftenposten“ prieš trejus metus sakė J.Stoltenbergas, kai antrą kartą dirbo šios šalies ministru pirmininku. – Juk negalėčiau žaidime vadintis tiesiog Jensu Stoltenbergu.“

Politikas pripažįsta, kad labiausiai mėgsta strateginius kompiuterinius žaidimus. Tokius kaip „Medieval: Total War“ arba „Age of Empires“. Šiuose žaidimuose reikia plėsti savo gyvenvietes, statyti vis tobulesnius pastatus, kaupti daugiau išteklių, tobulinti karines pajėgas, o po to grumtis su priešininkais dėl teritorijų.

Kompiuterių ekranuose verda tikrų tikriausi mūšiai, kuriuose kaunasi didžiulės armijos, katapultos svaido akmenis ir ugnies kamuolius, griūva miestų sienos ir galiausiai lieka vienas nugalėtojas, o kiti būna priversti pasiduoti arba žūva.

Trylikamečių pirštai miklesni

„Žaidime reikia pasirūpinti maisto atsargomis ir populiacijos gausinimu, kad užtektų grūdų, geležies, aukso ir kitų išteklių. Bet aš niekada nepasiekiu labai aukšto lygio. Žaidimas prasideda Viduramžiais ir aš tik vargais negalais pasiekiu Napoleono karų laikotarpį, o tada esu išspiriamas laukan. Mano valdose būna per daug maišto ir bado“, – apie pasiekimus virtualiame pasaulyje savikritiškai pasakojo J.Stoltenbergas.

Ar politiko patirtis nepadeda strateginio žaidimo lauke? „Na, čia svarbesni yra judesiai, motorika. Trylikamečių, su kuriais žaidžiu, pirštai, yra miklesni. Kol aš pastatau palapinę, jie padega mano malūną arba užgrobia kalvę. Internete jie mane nuolat nugali. Ten žaisti žvėriškai sunku“, – neslėpė J.Stoltenbergas.

„Pastaruoju metu pamėgau lengvesnį žaidimą „Red Alert“ – jame daugiau gryno veiksmo. Nereikia galvoti, kaip pamaitinti pavaldinius ar pakaustyti arklius. Būtina tik statyti ginklų gamyklas, iš kurių rieda tankai. Bet nesvarbu, už ką žaisčiau – už amerikiečius ar britus, – visada renkuosi tik Steklovo vardą“, – sakė norvegų politikas.

Realybė ir žaidimai turi panašumų

Ar galima rasti kokių nors panašumų tarp kompiuterinių žaidimų ir tikros šalies valdymo?

„Na... aš labai atsargiai gretinčiau žaidimų patirtį ir realią politiką. Bet tai labai panašu: ir ten, ir ten nuolat tenka priimti sprendimus ir susidurti su biudžeto apribojimais. Jeigu išleisi per daug pinigų laivynui, mažiau jų liks žemės ūkiui, o vėliau trūks maisto ir nebegalėsi parengti tiek karių, kiek galbūt norėsi. Jeigu užsimanysi daugiau raitelių, turėsi mažiau lankininkų. Ir taip toliau. Yra daugybė kelių ir daugybė sprendimų, iš kurių reikia rinktis“, – realaus ir virtualaus valdymo panašumus ir skirtumus lygino J.Stoltenbergas.