Šimtametis vilnietis aštuntąkart pratinsis prie naujų pinigų

Užtepęs dantų pastos ant lietuviškų monetų ir nušveitęs jas šepetėliu K.Ambrozaitis surinko neblogą dovanų rinkinį savo anūkams. Metalinius litus sudėjęs į plastikinį maišelį ir užrišęs jį tautiniu kaspinu, profesorius nesigėdytų tokios dovanos įteikti net ir svečiui iš tolimos šalies. Toks rinkinys kainuoja vos dešimt litų, bet ilgainiui jo vertė tik didės.

Gaila litų

K.Ambrozaitis neslėpė – jam labai gaila, kad nebeliks litų. Likus mėnesiui iki euro įvedimo jis įsigijo iš Lietuvos banko naujų eurų pavyzdžių su Vyčiu kitoje pusėje – viename rinkinyje net 23 monetos. Kad būtų lengviau apžiūrėti, monetų rinkinius vyras laiko specialiuose plastikiniuose dėkluose, kuriuos galima susegti į albumą. Ilgaamžis nevadina savęs profesionaliu kolekcininku, kurį domintų tik numizmatika. „Esu lietuviškų pinigų gerbėjas, todėl mano kolekcijoje daugiausia lietuviškos monetos. Turiu dar Smetonos laikų pinigų rinkinį, nes tai buvo sidabro monetos, o sidabro kiekis juose labai didelis“, – pasakojo daug ko matęs ir ragavęs ilgaamžis. Žvaliam biomedicinos mokslų daktarui kuo toliau, tuo įdomiau gyventi. 16 medicinos knygų parašiusiam vyrui niekada nebūna nuobodu. Jis netgi galėtų būti įtrauktas į Lietuvos rekordų knygą kaip vyriausias autorius, rašantis biografines knygas. Dar vaikystėje jis pastebėjo, kad pinigai turi didelę reikšmę. Nuostabią atmintį turintis gydytojas įdomiausius įvykius aprašė keturiose biografinėse knygose. Šiemet išleistoje „Būna ir taip“ K.Ambrozaitis mini ir litus. Būdamas vaikas jis pastebėjo, kad Raseinių katalikų parapijos klebonas būdavo nuolat apsuptas svečių, bet jie ilgai jo nevargindavo. Pasirodo, klebonas iš anksto kiekvienam prašytojui paruošdavo po 2 litus ir juos įteikdavo, kai tik tas ko nors prašydavo. Klebonui įspraudus litų į delną, prašytojas puldavo dėkoti ir išeidavo iš klebonijos. „Du litai išgelbėdavo kunigą nuo nebūtino pokalbio, o klebono svečiai būdavo patenkinti“, – rašė K.Ambrozaitis.

Pirmieji lietuviški litai

1911 metų liepos 24-ąją gimusiam gydytojui kelias į mokslus prasidėjo nuo grafito lazdelės, kuria buvo rašoma lentelėje. Tada Lietuva buvo dar carinės Rusijos dalis. Iš tų laikų K.Ambrozaitis išsaugojo ir carinės Rusijos banknotą, ant kurio vaizduojamas caras Nikolajus II. Pirmojo pasaulinio karo vėtros atnešė į Lietuvą ostmarkes, o jose kartu su kitomis kalbomis buvo ir lietuviški užrašai. 1919-aisiais Lietuvos Vyriausybės įsakymu šie pinigai buvo pavadinti auksinais. Šie pinigai buvo palikti iki 1922-ųjų, kai įsteigtas Lietuvos bankas. Vėliau atsirado laikinieji litai, o juos išvydusiam K.Ambrozaičiui nebuvo didelio pasididžiavimo, greičiau gėda, kad jie tokie neišvaizdūs. Tada K.Ambrozaitis kaip tik įstojo į Raseinių gimnaziją. „Tėvas man liepė sumokėti už mokslą. Atnešiau gimnazijos direktoriui Baltrui Grybei didžiausią krūvą lietuviškų banknotų po litą. Visus litus jis skaičiavo per pamoką bijodamas, kad kas nors jų nenukniauktų. Tai buvo dar ne tikrieji lietuviški litai, o jų pakaitalai, kažkokie susiglamžę, apiplyšę“, – pasakojo K.Ambrozaitis. Pirmieji lietuviški litai nebuvo kuo nors įdomūs, jie greitai susidėvėdavo – tiek litai, tiek centai buvo popieriniai, kuklūs, spausdinti ant prasto popieriaus, be įspūdingų grafinių piešinių, kuriuos būtų sukūręs koks nors dailininkas. Todėl 1923 metais Lietuvoje buvo pradėta ruoštis kaldinti litų monetas. Metaliniai lietuviški pinigai iš aukso, sidabro, vario ir aliuminio lydinio pasirodė tik 1925-aisiais. Profesoriaus kolekcijoje yra 1, 5, 10, 20 ir 50 centų bronzinių monetų, nukaldintų Birmingame (Didžioji Britanija), o 1, 2, 5 litų vertės sidabrinės monetos buvo atvežtos į Lietuvą net iš Anglijos karališkųjų monetų rūmų. Ant 5 litų monetos puikavosi kalbininko Jono Basanavičiaus profilis, o ant 10 litų – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto profilis. Tokios sidabrinės monetos atsirado 1936 metais. Tikras džiaugsmas K.Ambrozaičiui yra 1938-aisiais Lietuvos dvidešimtmečio proga nukaltos jubiliejinės 10 litų monetos, kuriose vaizduojamas prezidento Antano Smetonos portretas ir Gediminaičių stulpai. Tokiai monetai naudojamas sidabras buvo labai grynas. Tad sidabriniai litai turėjo didelę paklausą – net sovietiniais metais jų ieškodavo ne tik kolekcininkai, bet ir juvelyrai.

Vieninteliai pinigai, kurių neturi

Sovietų armijai 1940-aisiais įžengus į Lietuvą buvo įvesti rubliai. 1941 metų kovą apyvartoje nebeliko litų, o saugomi saugyklose irgi buvo sunaikinti. Lietuvą okupavus vokiečiams vėl grįžo vokiškos markės.

Iš visų valiutų, kurios keitėsi šalyje, K.Ambrozaitis neturi būtent to meto pinigų, nes buvo patekęs į vokiečių nemalonę, turėjo sprukti iš Kauno.

„Prisimenu, karas, vokiečių okupacija, dirbau Kauno universitete asistentu, kai pas mane atvyko nuo Baisogalos pažįstamas vyras su broliu, kuris sirgo sunkia širdies liga. Mes tada Kauno klinikose neturėjome reikalingų vaistų, jų buvo galima įsigyti tik vokiečių vaistinėje, bet reikėjo recepto“, – prisimena K.Ambrozaitis.

Vaistų pardavimas buvo ribojamas. Įteikęs savo pažįstamui septynis receptus K.Ambrozaitis pamokė, kad jis kasdien eitų į vaistinę tik su vienu receptu. Bet vyras nepaklausė, nunešė visus receptus ir susipešė su vaistininku, kai šis nenorėjo duoti tiek vaistų.

K.Ambrozaitis buvo apkaltintas, kad spekuliuoja vaistais, už tai jam grėsė kalėjimas.

Jis suprato, kad turi greičiau dingti. Nuojauta neapgavo, nes po dviejų valandų policija iš tikrųjų atėjo jo ieškoti, bet neberado. Pabėgęs K.Ambrozaitis prisiglaudė pas draugą.

Artėjant frontui gydytojas pasitraukė iš Kauno į Žemaitiją, kur tarėsi su broliais vykti į Vakarus, bet šie nesutiko, o draugai jau buvo išvykę.

„Atsitiktinai likau Lietuvoje, pykau ant visų. Dabar džiaugiuosi, kad taip atsitiko. 1989 metais su jais susitikau viešėdamas Amerikoje, nė vienas mano draugų neketino grįžti į Lietuvą“, – pasakojo K.Ambrozaitis.

Karui pasibaigus jis dirbo gydytoju Šiluvoje. Kartą jį nusivežė į bunkerį, kur slapstėsi generolas Jonas Žemaitis. Vėliau ši išvyka atsirūgo, kažkas K.Ambrozaitį išdavė, todėl jis atsidūrė tremtyje Vorkutoje.

„Nepanikavau, bet kai 1947 metais išėjau iš lagerio, mano tėvai buvo išbuožinti, išvežti į Sibirą, iš ūkio nieko nebeliko. Šeimoje buvome keturi vaikai ir tėvai, šeši žmonės, likau aš vienas. Iki šiol nežinau, kur palaidoti artimieji, nė vienas – iš penkių. Toks buvo gyvenimas“, – pasakojo pašnekovas.

Kai Kazys grįžo į Lietuvą, vėl buvo rubliai. Ant monetų puikavęsis Vytis daugiau nei 50-iai metų buvo pakeistas į Lenino portretą, žvaigždę, pjautuvą ir kūjį.

Monetų kolekcionavimas nuramina

Pradėjęs dirbti K.Ambrozaitis sutiko jauną gražią gydytoją. Meilė įsižiebė iš pirmo žvilgsnio, jam tada buvo 36-eri.

„Pasipiršau ir nepralošiau. Su aštuoneriais metais jaunesne žmona Birute praleidome 61 metus, užauginome du sūnus, kurie irgi gydytojai. Ji mirė 2008-aisiais būdama 88 metų“, – sakė našliu tapęs K.Ambrozaitis.

Ilgaamžis mano, kad likimas jam skyrė ilgai gyventi dėl to, kad jis iš prigimties buvo silpnas.

Ketvirtoje klasėje jis susirgo plaučių uždegimu ir vos nemirė. Todėl kai baigęs 8 klases pasakė, kad studijuos mediciną, daug kas tuo netikėjo.

„Nė viena mergina į mane nežiūrėjo, tik įstojęs į mediciną atsigavau. Aš kokius 10–15 metų pavėlavau gyventi, todėl dabar galiu atsigriebti.

Pavėluotai gyvenu, gal net atsilieku kelis dešimtmečius“, – juokavo K.Ambrozaitis.

Jis įsitikinęs, kad žmonėms sparnus pakerta didelės ambicijos, noras išsiskirti, siekti pripažinimo, nes tokiems dalykams veltui švaistoma energija.

„O monetų kolekcionavimas nuramina ir maloniai nuteikia, – žodžių kišenėje neieškojo šimtametis. – Banknotai popieriniai, todėl nėra amžini, o metalinės monetos bėgant laikui darosi vertingesnės. Man jos primena įvykius, susijusius su mano gyvenimu, todėl malonu jas turėti. Tai lyg šeimos relikvija.“

Vyras pastebėjo, kad jo gyvenime keliskart pasitvirtino taisyklė – praėjus keliems dešimtmečiams nuo tos dienos, kai valiuta išimama iš apyvartos, jos vertė šokteli keliasdešimtį kartų. Todėl verta investuoti į senus pinigus, nes jie kaip konjakas – kuo senesni, tuo brangesni.

Didelių turtų K.Ambrozaitis nesusikrovė, nors daug prisidėjo prie rentgenologijos plėtros Lietuvoje. Bet jis turi vieną auksinę taisyklę, kaip taupyti, ir pasiūlė ją išbandyti.

„Nesvarbu, kokią žmogus gauna algą, reikia dalį jos pasidėti į banką. Tai būtina padaryti tą pačią dieną, kai sulauki algos. Jei šį reikalą atidėsi rytdienai, atsiras proga ir būtinai išleisi.

O kai reikia paimti pinigų iš banko, psichologiškai tai sunkiau padaryti – dažnai tingisi, žmogus atidėlioja šį žingsnį“, – tikino į antrąjį šimtmetį įžengęs ir daug finansinių krizių atlaikęs K.Ambrozaitis.

Vyras ragina neprisirišti prie materialinių vertybių bei pinigų ir pataria į daugelį dalykų žiūrėti filosofiškai. Tik bėda, kad jaunystei išminties neduota.