Prašyti ar neprašyti atlygio už rastą išmanųjį? Štai koks klausimas

Rado vyresnio amžiaus moteriškė Aldona P., kuri pakėlusi telefoną suprato, kad daiktas vertingas ir savininkui bus labai brangus ne tiek materialine, kiek ir moraline prasme, mat pačios telefonas vos kelis eurus kainuojantis ir nė iš tolo nepanašus į rastą.

Žinoma, kaip ir dauguma tokio amžiaus žmonių, naudotis išmaniuoju moteris nemokėjo, tai paprašė manęs (anūkės) pabandyti surasti vertingo daikto savininką. Kitą dieną, panaršius telefone, buvo rastos žinutės iš kurių turinio galima buvo suprasti, kad rašo savininko draugai ir net pats savininkas. Pirmoji žinutė žadėjo telefoną grąžinusiam atsilyginti, vėliau prasidėjo grasinimai policija, jei telefonas nebus grąžintas, tačiau pastarosios, manau, būtų dažno reakcija beieškant prarasto daikto.

Paskambinus savininkui, žmogus pasirodė malonus ir padorus. Buvo sutarta susitikimo vieta, tyčia sutariau susitikti prie radusios močiutės namų, manydama, kad žmogus norės atsidėkoti asmeniškai radusiai moteriai. Trumpai aptarėm „ilgą telefono kelią namo“, kurį rodė GPS sistema, mat telefonas visą laiką buvo įjungtas, netgi pakrautas, kad neišsijungtų ir būtų rasti savininko kontaktai.

Nors pasigedęs telefono savininkas rašė, kad jis jam labai brangus ir yra daug svarbių asmeninių duomenų jame, tačiau atsidėkoti neskubėjo. Bekalbant vis klausinėjo, kiek skolingas, tačiau kai suma nebuvo įvardinta ir mandagiai pasakyta, kad gal ir nieko neskolingas (nemanau, kad radęs turi sakyti, kiek sumokėt, čia savininko sąžinės reikalas, kiek vertingas jam pamestas daiktas) buvo pasiūlyta duoti vaikams bent ledinukų.

Tikrai esu grąžinusi ne vieną piniginę savininkui, bet po ilgo laiko šis radinys bene brangiausias ir šio žmogaus, atgavusio nuosavybę, poelgiu teko labiausiai nusivilti. Taigi kyla klausimas, ar verta grąžinti pamestus daiktus, gal tiesiog palikti gulėti, jei pats savininkas nevertina pastangų?

Na, ši situacija išėjo, sakyčiau, juokinga, nes viską įvertinus ir susumavus, savininkui telefonas tiek ir tebuvo vertas – saujos ledinukų. Man tikrai gėda dėl tokių žmonių ir neturėjau net kaip viską paaiškinti močiutei. Nors patys su vyru esame praradę ne vieną telefoną ir niekas mums jų negrąžino, tikiuosi neprarasiu tikėjimo žmonėmis ir kitą kartą tokioje situacijoje pasielgsiu taip pat.

Pabaigai aš nuo savęs noriu padėkoti visiems sąžiningiems ir pilietiškiems žmonėms, kurie pirmiausia pagalvoja apie kitus ir grąžina prarastus daiktus. Šiuo atveju dėkoju močiutei Aldonai už sąžiningumą.
Norėčiau bent jau šiek tiek apeliuoti į telefono savininko sąžinę ir bent jau tokiu straipsniu padėkoti močiutei (vietoj radybų).

Telefono savininkui dar skambinau į mobilųjį, norėdama pasiūlyti kažkaip asmeniškai atsidėkoti močiutei, bet jis, matyt, laikinai nusipirko kitą SIM kortelę ir yra nebepasiekiamas. Jis pats pasakojo, kaip parą važinėjo automobiliu pagal GPS rodmenis po Kauną ir ieškojo savo telefono, parašė bent 20 SMS žinučių į savo telefoną, o atsidėkodamas tesugebėjo išspausti „Ačiū“ ir... močiutei ledinukų. Gaila, kai žmonės šitiek pastangų įdeda vaikydamiesi vėjus laukuose ir tiek mažai – tikriems ir realiems dalykams.

Šis laimingas savininkas dar galėtų ištaisyti savo poelgį, juk dar ne vėlu, redakcija turi kontaktus.