Grėsmė Japonijai – armija iš visuomenės pasitraukusių jaunuolių

Vaikinui dabar aštuoniolika metų, tačiau jis nebendrauja nei su savo draugais, nei su šeima, o iš kambario išslenka tik vidury nakties, kai miestas aprimsta, – pavalgyti.

Y.Onishi yra tik vienas iš maždaug milijono japonų, daugiausia vyrų, kurie jau prieš kelerius metus užsidarė savo kambariuose ir nė neketina iš ten išeiti.

Japonai turi ir šios būsenos pavadinimą. Žmones, atsiribojusius nuo už lango verdančio gyvenimo, jie vadina „hikikomori“ – pasitraukusiais.

Sveikatos apsaugos profesionalai suka galvą, kaip padėti tokiems tarp keturių sienų pasislėpusiems vienišiams ir, svarbiausia, kaip neleisti, kad šios keistenybės neperimtų jauniausia japonų karta.

Mat toks gyvenimo būdas ne tik griauna daugybę Japonijos šeimų, bet ir kelia grėsmę šalies ekonomikai.

Patiria spaudimą mokykloje

„Kai tai patiri, prarandi realybės jausmą. Jaučiau, kad tai nėra normalu, tačiau nenorėjau pasikeisti. Jaučiausi saugus“, – pasakojo Y.Onishi.

Vidurinėje mokykloje Y.Onishi buvo klasės seniūnas, tačiau eiti šias pareigas jam nelabai sekėsi. O nesugebėdamas susidoroti su gėda ir kitų teisimu jis užsidarė savo pasaulyje.

Ne tik jam, bet ir dar milijonui japonų yra per sunku pakelti šeimos ar visuomenės spaudimą.

„Vakarų visuomenėje, jei asmuo užsidaro bute, jam liepiama išeiti į lauką. Japonijoje niekas žmonių nejudina“, – teigė vienas iš kelių „hikikomori“ ekspertų Japonijoje Takahiro Kato.

„Mūsų gyvenimas pasikeitė. Dabar viską galima patirti ekranuose, o ne tikrovėje, – pridūrė specialistas. – Tokią būseną gali lemti ir kultūrinės priežastys, pavyzdžiui, stiprus gėdos jausmas ar emocinė priklausomybė nuo motinos.“

Epidemijos dar neperprato

Reiškinio „hikikomori“ priežastys kol kas nėra iki gal ištirtos, o gydymas taip pat nėra aiškus. Tačiau T.Kato yra pasiruošęs apsaugoti jauniausią japonų berniukų kartą nuo užsidarymo savo kambaryje.

Psichoanalikas Kiūšiū universitete vadovauja tyrėjų komandai, kurios pagrindinis uždavinys – perprasti šią epidemiją.

„Dauguma šio atvejo studijų tiria tiktai psichologinį šios būsenos aspektą, tačiau „hikikomori“ nėra tik protinis sutrikimas, – pabrėžė T.Kato. – Siekiame ištirti socialinius ir biologinius šios būsenos aspektus. Tikiuosi, kad mums pirmiesiems pavyks pateikti išsamią diagnozę.“

Ekspertas pažymi, kad kuo ilgiau žmogus lieka užsidaręs kambaryje, tuo sunkiau jam tampa iš jo išeiti.

Vienas T.Kato pacientas pas jį gydosi jau metus. 23-ejų vaikinas pasakoja, kad valdinga motina ir spaudimas gerai mokytis jį privertė pasitraukti iš aktyvaus socialinio gyvenimo ir užsibarikaduoti savo kambaryje.

„Norėjau tiesiog viską uždaryti savyje – nemąstyti ir nejausti“, – pasakojo jaunas japonas.

Moterys lieka nepastebėtos

Specialistai teigia, kad didžioji dauguma „hikikomori“ yra vyriškosios lyties. Psichiatro Tamaki Saito teigimu, vyrai sudaro net 70–80 proc. šios grupės.

Tačiau Japonijos televizijos NHK atlikta internetinė apklausa prieš metus nustatė, kad tik 53 procentai „hikikomori“ yra vaikinai.

Glazgo universiteto akademikas Andy Furlongas spėjo, jog toks netolygus pasiskirstymas gali susidaryti ir dėl kultūrinių skirtumų.

Pasak A.Furlongo, moterų pasitraukimas iš socialinio gyvenimo Japonijos visuomenei atrodo toks įprastas, kad kai kurie atvejai tiesiog lieka nepastebėti.

Nuo tada, kai apie šią problemą pradėta kalbėti, „hikikomori“ skaičius Japonijoje smarkiai išaugo.

Iš pradžių skaičiuota, kad namuose gali slėptis apie 200 tūkst. japonų. Tačiau vėlesnė Japonijos vyriausybės užsakyta apklausa parodė didesnius skaičius – 2010 metais tokių žmonių rasta apie 700 tūkstančių.

Vis dėlto T.Saito mano, kad jų yra dar daugiau – beveik milijonas. Mat netgi pagal apibrėžimą „hikikomori“ yra linkę slėptis.

Per pastaruosius du dešimtmečius taip pat padidėjo vidutinis užsisklendusiųjų amžius – nuo 21 iki 32 metų.

Kodėl apskritai slepiasi?

Kad jaunuolis sugalvotų užsidaryti savo kambaryje, gali užtekti ir menkiausio postūmio – prastų pažymių mokykloje arba nelaimingos meilės. Tačiau pats atsitraukimas gali padaryti daug didesnę žalą.

Kenčiantį jaunimą namuose gali laikyti ir galingos Japonijos visuomenėje susiformavusios jėgos.

Viena jų – „sekentei“. Taip vadinama žmogaus reputacija bendruomenėje ir būtinybė padaryti įspūdį kitiems.

Kuo ilgiau „hikikomori“ išbūna užsidaręs savo kiaute, tuo labiau pradeda manyti, kad visuomenėje jis jau nebegalės prisitaikyti.

Vienišiai praranda bet kokį pasitikėjimą savo jėgomis ir mintis palikti namus jiems tampa dar siaubingesnė.

Beje, savo įvaizdžiu visuomenėje rūpinasi ir tėvai, kurie kartais pagalbos į specialistus nesikreipia mėnesių mėnesius – kad vaikai nepridarytų jiems gėdos.

Antrasis socialinis veiksnys yra „amae“ – priklausomybė, būdinga japonų santykiams šeimose.

Merginos su tėvais gyvena iki santuokos, o vaikinai iš tėvų namų gali taip ir neišsikraustyti.

Nors „hikikomori“ su tėvais dažniausiai elgiasi šiurkščiai, daugeliui šeimų juos išmesti iš namų atrodo neįsivaizduojama.

Mainais į dešimtmečius trunkančią paramą savo vaikams tėvai tikisi paramos senatvėje ir viliasi, kad vaikai turės tinkamą vaidmenį visuomenėje – gaus gerai mokamą darbą.

Kalta burbulo ekonomika

A.Furlongas „hikikomori“ fenomeną siejo su „burbulo ekonomika“, užvaldžiusia Japoniją devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, ir vėliau kilusia krize.

Pasak specialisto, būtent tuo metu sugriuvo sistema, kuri geriems mokiniams užtikrindavo vietas universitetuose, o tada padėdavo gauti darbo vietas visam gyvenimui.

Visą japonų kartą ištiko nesaugumo jausmas – jie staiga turėjo pereiti į trumpalaikį ir menkai mokamą darbą.

Bet nelaimėliai gavo ne paramą ir užuojautą, o patyčias. Siurbėlės, parazitai, išlaikytiniai – tokių epitetų sulaukdavo darbus kaip kojines keičiantys japonai, kuriuos vyresni darbuotojai kaltindavo gyvenant iš kitų kišenės.

Ankstesnė karta, kuri dar septintajame dešimtmetyje pradėjo stabilią karjerą, negalėjo suprasti jaunimo.

„Darbuotojų galimybės pasikeitė iš pagrindų. Nemanau, kad šeimos suprato, kaip su tuo kovoti“, – pažymėjo A.Furlongas.

Dažniausia tėvų reakcija ir būdavo vargšą sūnų kuo aršiau išbarti ir priversti jaustis kaltą dėl to, kokią gėdą užtraukė šeimai.

Nenuostabu, kad jokios užuovėjos nesulaukdavę japonai pasirinkdavo paprasčiausią kelią – nuo viso pasaulio atsitverti keturiomis savo kambario sienomis. („ABC News“, BBC, LR)

Japoniškos tradicijos – pilnos keistenybių

Užsnūdimas darbo vietoje įprastai gali baigtis papeikimu ar net dar griežtesnėmis nuobaudomis. Tačiau japonų versle priimta, kad kai kurie itin sunkiai plušantys darbuotojai gali atlikti „inemuri“ – pasnausti darbo vietoje.

Čia taip pat galioja tam tikros taisyklės – snaudžiantysis turi sėdėti tiesiai. Tačiau „inemuri“ parodo, kad esi labai stropus pavaldinys, tad kai kurie darbuotojai net tyčia apsimeta snaudžiantys.

Japonai yra pagarsėję savo mandagumu. Tačiau vienas įprotis suglumina – japonai labai garsiai valgo makaronus (nuotr.). Negana to, taip elgiamasi tyčia – šliurpimas esą parodo, kad maistas teikia malonumą, o kuo didesnį triukšmą kelia valgantieji, tuo didesnį dėkingumą jie parodo.

Prietaringi japonai, pamatę pro šalį pravažiuojantį katafalką su laidotuvių procesija, paslepia savo nykštį kumštyje. Žodis „nykštys“ iš japonų kalbos gali būti verčiamas kaip „tėvų pirštas“, todėl jį paslėpdami vietiniai tiki, kad taip apsaugo savo tėvus.

Japonai įsivaikina bene daugiausia vaikų visame pasaulyje, tačiau pas juos ši tradicija yra kiek kitokia. 98 proc. įvaikintų japonų yra 20–30 metų. Tai dažniausiai daro senyvi bevaikiai verslininkai, kurie neturi kam perduoti savo šeimos vardo ir įmonės.