Viena istorija apie tai, kad vėžys įveikia ne visus

Atsisveikinimo laiškas, kurį sirgdama ūmine leukemija Aistė skyrė savo mylimajam Justui, iki šiol guli dėžutėje šalia kitų laiškų, kuriuos pora vienas kitam parašė per gerą dešimtmetį.

Komunikacijos renginių organizavimo specialistė, programos „Draugų kalendorius“ savanorė A.Strelčiūnė (28 m.) ir vadybininkas J.Strelčiūnas (30 m.) po daugybės įveiktų išbandymų šį rugsėjį paminėjo ketvirtąsias vedybų metines.

„Vėžys leido pažinti ne tik baimę, skausmą, neviltį, bet ir didelę meilės palaimą“, – sakė Aistė, kuri klastingos ligos diagnozę išgirdo būdama 22-ejų.

Lemtinga Aistės ir jos būsimo vyro draugystė prasidėjo paauglystėje. Elektrėnuose gyvenusiai merginai buvo 14 metų, vilnietis jaunuolis – pora metų vyresnis. Įsimylėjėliai važinėdavo vienas pas kitą į svečius, du kartus per savaitę rašydavo ilgus romantiškus laiškus.

Meilė nuvedė į Vilnių

„Mums patiko susirašinėti laiškais. Ir dabar, kai vienas kitą sveikiname kokia nors proga, ant popieriaus ar atviruko parašome mielą linkėjimą, nors šiais laikais toks bendravimo būdas – retenybė“, – sakė A.Strelčiūnė.

Baigusi vidurinę mokyklą mergina atvyko į Vilnių, kad būtų arčiau mylimojo ir galėtų studijuoti reklamos vadybą. Laisvalaikiu ji su draugu lankė šokių pamokas, važinėjo dviračiais, skaitė knygas, eidavo pasivaikščioti, susitikinėdavo su draugais.

Baigusi bakalauro studijas, Aistė nutarė apsigyventi kartu su Justu. Tačiau bendra buitimi įsimylėjėliai nespėjo tinkamai pasidžiaugti, nes likimas skyrė išbandymą, kuris iki sielos gelmių supurtė juos abu.

Anksčiau nesirgo

Ji nebuvo sirgusi jokia rimta liga, netgi peršaldavo retai. Tiesa, kurį laiką kraujyje trūkdavo geležies. Dėl to kartais Aistė jausdavo silpnumą, oro stygių, galvos svaigimą.

Kas tris mėnesius jai būdavo atliekami kraujo tyrimai, skiriami vaistai. Tačiau dėl organizmo silpnumo Aistė per daug nesijaudino, manė, kad taip yra dėl didelio krūvio – tuo metu ji mokėsi magistrantūroje ir dirbo.

Yla iš maišo išlindo, kai 2009 metų gruodį Aistė peršalo ir dėl pakilusios temperatūros kreipėsi į šeimos gydytoją. Kraujo tyrimai rodė uždegimą, tad gydytoja išrašė vaistų.

Tačiau po antibiotikų kurso temperatūra vėl pakilo. Gydytoja negalėjo paaiškinti uždegimo priežasties, bet sakė, kad kraujo rodikliai jai nepatinka.

„Nemaniau, kad gali būti kas nors rimta. Man nusibodo vaistai ir tyrimai, tad, pamenu, gruodžio 18 dieną, penktadienį, atvažiavau į polikliniką pabaigti nedarbingumo pažymėjimo – pirmadienį planavau eiti į darbą. Jaučiausi gana žvali, laukiau artėjančių Kalėdų“, – prisimena Aistė.

Tačiau gydytoja ir šįkart buvo nepatenkinta Aistės kraujo tyrimais. Ji nusiuntė pacientę peršviesti plaučių, bet rentgeno nuotrauka nerodė jokių pakitimų.

Tuomet šeimos gydytoja išrašė siuntimą į Santariškių klinikas. Aistė bandė išsiderėti, kad sveikatos reikalus galėtų tvarkyti pirmadienį, tačiau gydytoja įtikino nedelsti.

Paguldė į ligoninę

„Kai atvažiavau į Santariškes, buvo maždaug antra valanda po pietų, koridoriuje būriavosi žmonės. Pamažu pacientų gretos retėjo, galiausiai koridoriuje likau viena.

Nuobodžiai laukiau tris valandas. Po darbo į ligoninę palaikyti kompanijos atvyko Justas. Nežinojau, kaip paskubinti įvykius, galvojau, be reikalo gaišinu gydytojų laiką. Galiausiai iš kabineto išėjo gydytoja ir pasakė, kad gydytojų konsiliumas negali nuspręsti, ar man kažkokia infekcija, ar leukemija.

Pasakė ir nuėjo. Mes su Justu susižvalgėme ir pradėjome juoktis, nors mintis užvaldė žodis „leukemija“. Tada ėmiau galvoti, ar leukemija yra vėžys, ar kitokia liga“, – kalbėjo A.Strelčiūnė.

Po kiek laiko kita gydytoja pasakė, jog savaitgaliui Aistei teks gultis į ligoninę. Ji jautėsi nepatenkinta, tačiau neabejojo, kad pirmadienį gaus teigiamą atsakymą ir važiuos namo.

Ji turėjo daug įvairių planų. Jau buvo numačiusi susitikti su draugais ir apsikeisti Kalėdų dovanomis. Kad atsigulė į ligoninę, iš pradžių Aistė nesakė nei artimiesiems, nei draugams.

Pirmadienį dar kartą buvo atlikti tyrimai, turėjo ateiti hematologas, bet tą dieną jis nepasirodė. Aistė ėmė nerimauti, kad nesuspės pasiruošti draugų susibūrimui, kuris buvo suplanuotas antradienį.

Išgirdo diagnozę

Atomazga paaiškėjo lemtingąjį antradienį, gruodžio 22 dieną. Į palatą atėjusi skyriaus vedėja pasakė, kad Aistė perkeliama į Hematologijos skyrių, nes nėra abejonių, jog tai kraujo liga, ir kad jai bus atliekama kaulų čiulpų biopsija.

Tą pačią dieną buvo patvirtinta diagnozė – ūminė leukemija.

„Paprastai kalbant, kraujas pradėjo gaminti piktybines ląsteles ir jos išplito po visą organizmą. Mano organizme blogųjų ląstelių buvo apie 60 procentų. Paaiškinusi diagnozę, gydytoja pasakė, kad nuo rytojaus pradės taikyti chemoterapiją, jeigu aš sutiksiu. Priimti sprendimą reikėjo per naktį.

Ėmiau gydytojos prašyti, kad išleistų į namus sutikti švenčių, o tada grįšiu į ligoninę ir imsimės gydymo. Gydytoja į mane pažvelgė veriančiu žvilgsniu: „Naujųjų metų nesulauksi, jei tuoj pat nebus pradėtas gydymas.“

Tik po šios frazės supratau, kad padėtis rimta“, – prisimena A.Strelčiūnė.

Apie chemoterapiją Aistė žinojo nedaug, pasiryžti tokiam gydymui buvo nepaprasta. Prieš chemoterapijos kursą reikėjo pasirašyti po baisiais žodžiais, jog sutinka gydytis, nors organizmas gali ir neatlaikyti.

Ten atvirai buvo išdėstytos visos galimos komplikacijos. Jų buvo daugybė, tokios kaip plaukų praradimas, pykinimas, burnos išopėjimas, silpnumas. Tačiau jauną moterį labiausiai gąsdino nevaisingumo grėsmė.

Kitą rytą Aistę aplankė jos mama ir teta. Jos sėdėjo koridoriuje ir tyrinėjo raštus dėl sutikimo taikyti chemoterapiją. Visos atrodė sutrikusios. Apsisprendė teigiamai, nes suprato, kad nėra kur trauktis.

Reikėjo transplantacijos 

Planuotas ikikalėdinis susitikimas su draugais ir keitimasis dovanomis vėliau buvo perkeltas į ligoninę.

Gėdos ir kaltės jausmas – daug vidinės sumaišties ji patyrė tuo laikotarpiu. Kovodama su savimi Aistė nepaliaudama uždavinėjo klausimus: kodėl taip nutiko? Už ką? Atsakymo niekada nesužinojo.

„Jeigu būtų pasakę, kad susirgau, nes kažkas iš artimųjų šia liga sirgo, būčiau priėmusi paprasčiau. O kai nėra paaiškinimo, prisigalvojau visko, iš proto varė keistų minčių kratinys“, – prisipažino Aistė.

Jau pirmomis dienomis medikai ją įspėjo, kad chemoterapija tik pristabdys ligos plitimą, o vienintelė galimybė likti gyvai – kaulų čiulpų transplantacija, tad reikia ieškoti donoro.

Tuomet Aistė suprato, kad ne nuo jos ir ne nuo gydytojų priklauso jos pasveikimas, bet nuo kažkokio žmogaus, kurio ji net nepažįsta. Artimųjų kaulų čiulpai jai netiko.

Po pirmosios chemoterapijos Aistė jautėsi gana gyvybinga, nestokojo optimizmo. Nugalėjusi pirminės panikos demonus, ji patikėjo, kad viskas baigsis sėkmingai.

Apetitas buvo geras, nors po chemoterapijos šiek tiek pykindavo. Pradžioje Aistė kasdien turėjo išgerti apie 40 tablečių. Bet mergina žinojo, kad norėdama pasveikti turi pasitikėti gydytojais ir daryti tai, ką jie liepia.

Namo – tik po 2 mėnesių

Kad atsiribotų nuo minčių apie ligą, Aistė ligoninėje prisigalvodavo įvairios veiklos – skaitė knygas, žiūrėjo filmus, su mama kartu mezgė šaliką.

Namo iš ligoninės ji grįžo po dviejų mėnesių, per tą laiką ištvėrė du chemoterapijos kursus. Tik kartą paliko palatą – sausio 1 dieną dviem valandoms Justas gavo gydytojų leidimą pavežioti mylimąją po girliandomis išpuoštą Vilnių, parodyti Kalėdų eglę.

Po pirmosios chemoterapijos plaukai nenuslinko, tad ir po antrosios Aistė tikėjosi juos išsaugoti, bet nepavyko: „Kartą suėmiau plaukus ir išpešiau kuokštą. Tada atvyko sesuo, abi įsitaisėme ligoninės vonios kambaryje. Buvo graudu matyti, kaip ant žemės krinta ilgos sruogos. Kai išvydau save veidrodyje plika galva, suvokiau, kad dabar tikrai perėjau į vėžio paženklintųjų pusę.“

Likimo draugų išgyvenimai, matomi ligoninėje, labiau guodė ar slėgė? Aistė tikino, kad jai tai nepadėjo, nes palatoje gulėjo skirtingo amžiaus, skirtingus įpročius turintys žmonės. Ypač sunku, kai esi silpnas, o lankytojai pas visus eina ir eina.

„Kai gydžiausi, kartu su manimi gulėjo bendraamžė mergina, tačiau ligoninėje mes mažai bendravome, nes daug energijos atiduodavome artimiesiems, norėjosi taupyti jėgas. Bendrauti pradėjome, kai jau buvome atsigavusios po transplantacijos“, – pasakojo Aistė.

Nesijautė viena

Pirmuosius chemoterapijos kursus buvo lengviau ištverti, nes ir fizinių jėgų Aistė dar turėjo, ir vidinis tikėjimas buvo stiprus. Kuo toliau, tuo buvo sunkiau. Ją labai palaikė artimieji.

Jie buvo pasiskirstę lankymo laiką. Aistės tėvas visada užsisakydavo savaitgalius, mama ir sesuo lankė pakaitomis dieną, o Justinas atvykdavo vakarais po darbo. Buvo sukurta puikiai veikianti sistema.

„Jaučiau, kad jiems rūpiu, kad esu reikalinga. Šalia manęs jie sugebėdavo laikytis tvirtai, nors žinau, kad būdami vieni ir paverkdavo. Man būtų buvę sunku, jeigu artimieji būtų rodę gailestį.

Kai buvo diagnozuotas vėžys, buvo sunku ne tik man, bet ir Justui. Jaučiau, kad mano būsimasis vyras sutrikęs, gaili manęs. Paprašiau, kad kelias dienas jis nevažiuotų į ligoninę. Pasakiau, kad gerai pagalvotų, ar nori likti su manimi.

Aš leidau pasirinkti ir nebūčiau pykusi, jei Justas būtų nutaręs trauktis. Taip pat paprašiau vienos sąlygos, jei norės likti: turi nerodyti man gailesčio. Kai po kelių dienų mylimasis atėjo į ligoninę, jau buvo kitoks – daug tvirtesnis“, – sakė Aistė.

Į ligoninę lankytojai negalėjo nešti gėlių, saldumynų, vaisių. Ligonio maistas Hematologijos skyriuje buvo specifinis – virtas arba garintas. Kitaip sakant, Aistės racioną sudarė troškiniai, sriubos ir košės.

Gaminti ir smaližiauti mėgstanti pacientė gurmaniškų patiekalų stygių kompensuodavo ligoninėje vartydama kulinarijos žurnalus. Kiekvienas Aistės šeimos narys savaip stengėsi įprasminti buvimą su ja. Tėvas į ligoninę atnešdavo knygų. Justas net išmoko virti košes.

Iki šiol namuose A.Strelčiūnė turi išsaugojusi linksmą džemperį, kurį tėvai jai nupirko vilkėti ligoninėje. Džemperio gobtuvas buvo su kiškio ausimis. Užsidėjusi ant plikos galvos gobtuvą ir žvelgdama į save veidrodyje Aistė norėdavo šypsotis.

Ligoninėje Aistei nerūpėjo išvaizda: „Kai esi be plaukų, antakių, blakstienų ir vos gali paeiti, tikrai nesvarbu, kuo esi apsirengęs.“

Aistę palatoje kelis kartus aplankė psichologas.

„Psichologas yra labai reikalingas, tačiau problema ta, kad palatoje prie kitų žmonių sunku išsipasakoti“, – kalbėjo vėžį įveikusi moteris.

Aistė sakė, jog tarpusavyje ligoniai mažai bendraudavo. Buvo žmonių, kurių niekas nelankė, todėl jiems buvo ypač psichologiškai sunku.

„Per sirgimo laikotarpį mano palatoje niekas nemirė, tačiau gretimose palatose buvo netekčių. Kai tai vyksta šalia, dar ryškiau pajunti gyvenimo trapumą“, – sakė Aistė.

Patyrė 5 chemoterapijas

Iš viso ji per pusę metų ištvėrė penkis chemoterapijos kursus. Sunkiausias buvo ketvirtas. Ir dėl to, kad buvo labai nusilpusi, ir dėl psichologinių priežasčių.

„Ketvirtoji chemoterapija turėjo būti paskutinė prieš transplantaciją, tačiau išvakarėse paaiškėjo, kad susirgo donoras ir transplantaciją teks atidėti. Ir tai reiškė, kad reikės dar vienos chemoterapijos.

Palūžau, nes žinojau, kad prieš transplantaciją visada daroma labai stipri chemoterapija. Ėmiau galvoti, kad penktosios chemoterapijos nebeištversiu. Pikta ir be nuotaikos važiavau į ligoninę, atsisėdau ant lovos ir nenorėjau nieko daryti. Burna taip išopėjo, kad tik per didelį skausmą galėjau ką nors nuryti. Duodavo nuskausminamųjų, bet jie ne daug padėdavo.

Tą etapą, kai buvo daroma ketvirtoji chemoterapija, atsimenu kaip juodulį – gulėjau ir nieko nedariau. Net sėdėti lovoje buvo sunku. Viduje neradau sau vietos“, – neslėpė moteris.

Parašė atsisveikinimo laiškus

Ji vengė egzistencinių klausimų apie gyvenimą ir mirtį, nes nenorėjo išgirsti atsakymų. Stengėsi tikėti, kad gyvens, bet prisivertė susitaikyti ir su tuo, jog gali nutikti ir kitaip.

Aistė net parašė savo artimiesiems atsisveikinimo laiškus: „Man buvo labai svarbu įkvėpti jiems stiprybės, pasakyti, kaip stipriai juos myliu.“

Kaulų čiulpų donoro visi pacientai laukia kaip didžiausio stebuklo ir išsigelbėjimo. Transplantacijos Aistė laukė penkis mėnesius. Jos nuomone, trumpai.

Prieš lemtingą procedūrą buvo paguldyta į vienutę. Tada patikėjo, kad viskas baigsis laimingai, ir visus patikino, kad po mėnesio į namus grįš sveika.

„Transplantacija – smulkmena po to, ką tenka ištverti. Kamienines ląsteles man atskraidino iš Vokietijos. Prisimenu, kaip antrą valandą nakties uždusę gydytojai įlėkė pro duris, po to perpylė donoro kraują.

Kad patyriau naujos gyvybės stebuklą, supratau vėliau. Suvokiau, kad nepažįstamas žmogus man dovanojo galimybę gyventi, tą jausmą sunku nupasakoti“, – kalbėjo Aistė.

A.Strelčiūnė žino, kad jos donoras – bendraamžis vokietis, kad laisvalaikiu mėgsta groti gitara. Gydytojai leido jiems užmegzti kontaktą, pasikeisti atvirukais. Vėliau kontaktas nutrūko, bet Aistė neatsisako minties kada nors susitikti su savo gelbėtoju akis į akį.

Kaip ir buvo sakiusi, po transplantacijos praėjus mėnesiui Aistė grįžo į namus. Užuot puolusi ilsėtis, kibo į mokslus. Juk buvo pradėjusi studijuoti magistrantūroje.

Ligos periodu susikaupė daug mokslo spragų. Aistė susitarė, kad jai būtų leista per du mėnesius išlaikyti trylika egzaminų. Artimieji bandė atkalbėti nuo tokio užmojo, tačiau Aistė elgėsi, kaip sugalvojo. Po kiek laiko ji sėkmingai išlaikė egzaminus, apsigynė diplomą ir grįžo į ankstesnį darbą.

Atšoko vestuves

Kai Aistės sveikata pagerėjo, Justinas pasipiršo mylimajai. Paaiškėjo, kad šį ritualą vyras ruošėsi atlikti per lemtingąsias Kalėdas, kai Aistė tik bandė įsisąmoninti grėsmingą diagnozę.

Nuo transplantacijos praėjus mažiau nei metams pora susituokė. Vestuvės buvo kuklios, su artimiausiais žmonėmis.

„Labai nemėgstu apsimetinėjimo, paviršutiniškumo. Man geriau mažiau, bet kad būtų nuoširdu. Susituokėme Bernardinų bažnyčioje Vilniuje, vakarienėje dalyvavo tik apie dvidešimt šeimos narių. Po santuokos išvažiavome savaitei į Romą.

Mano plaukai ataugo, bet ne taip greitai, kaip norėjau. Dėl to ir vestuves šiek tiek nukėlėme. Norėjau tuoktis gegužę, nes tai labai gražus metas, bet tada dar nebuvo pakankamai ataugę plaukai. Vyras pasipiršo kovą, o susituokėme rugsėjį“, – pasakojo A.Strelčiūnė.

Aistė džiaugiasi, kad kai grįžusi iš ligoninės į namus stojosi ant kojų, vyras perėmė labai daug buities reikalų.

„Išėjęs iš ligoninės, esi lyg naujai gimęs, džiaugiesi tau nutiestu gyvybės siūlu, bet nepagalvoji apie kūną, kuris yra daug ištvėręs. Prisimenu, kad į antrąjį aukštą lipau net keturiskart sustodama pailsėti, pati kojas rankomis pastumdavau“, – sakė Aistė.

Išėjusi iš ligoninės Aistė stengėsi stiprinti organizmą, bet po transplantacijos dėl stipriai nusilpusio imuniteto vis tiek sirgo įvairiausiomis ligomis – nuo sinusito iki plaučių uždegimo.

Kad nereikėtų gydytis vien vaistais, moteris pradėjo gerti įvairius daržovių bei vaisių kokteilius. Jau treji metai kas rytą Aistė su vyru pradeda žaliaisiais kokteiliais.

Moteris stengiasi aktyviai gyventi, mankštinasi, bėgioja.

Iki šiol kas rytą atsibudusi Aistė džiaugiasi gyvenimu, mylimais žmonėmis, gamta, naujais potyriais. Eidama pasivaikščioti ji dažnai sustoja ir tiesiog mėgaujasi akimirka: „Aš tik viena šiuos momentus suprantu ir žinau, kiek jie man reiškia.“

Kasryt atsisveikinant Aistei kyla noras apkabinti savo mylimąjį ir saugoti gerą emociją iki susitikimo vakare.

„Juk niekada nežinai, kas gali nutikti. Po to tektų gailėtis, kad nepasakėme ar nepadarėme ko nors gražaus, kas liktų bent prisiminimuose“, – sakė Aistė.

Liga A.Strelčiūnei padėjo pakeisti požiūrį į troškimus.

„Seniai su Justu norėjome turėti Sibiro haskį. Bet manėme, kad šį norą įgyvendinsime tuomet, kai turėsime namą. Kai gulėjau transplantacijos skyriuje, suvokiau, kad nenoriu nieko laukti, užsidegiau, kad šunį įsigytume tuoj pat.

Maždaug tris mėnesius svarstėme, ar pajėgsime prižiūrėti dar ir šunį, nes namie jau gyvena du katinai. Bet kai grįžau iš ligoninės, po mėnesio mūsų bute atsirado mėlynakė Taiga.

Ji man suteikė daug gerų emocijų, padėjo atsigauti. Atsirado tikslas daugiau vaikščioti. Mūsų Taigai – penkeri metai, ji įsiliejo į mūsų gyvenimą, susidraugavo su katinais. Liga man padėjo suprasti: jeigu ko nors labai nori, nereikia atidėlioti“, – sakė Aistė.

Dabar moteris šviesiai žiūri į gyvenimą ir stengiasi visur įžvelgti prasmę.

„Man nėra blogų orų. Jeigu lyja, apsiaunu guminius batus, apsivelku striukę ir einu į gamtą. Daiktų nesureikšminu.

Žinau, kad gali turėti daug brangių ir modernių daiktų, bet jei neturi sveikatos, viskas tampa nereikšminga. Tikrus dalykus pamatai, kai guli ligoninės palatoje. Tada svarbiausi yra žmonės, kurie nenusisuka nuo tavęs, leidžia tau būti savimi. Tikriausiai ant to ir yra pastatytas pasaulis“, – sakė Aistė.

Pasveikusi įstojo į savanorių gretas

Aistė ne tik atvirai kalba apie savo ligą, bet ir pasveikusi įsitraukė į savanorišką veiklą.

„Norėjau padėti sergantiems vėžiu. Žinau, kad reikia kalbėti apie kaulų čiulpų donorystę, nes žmonės dar tiki daugybe mitų. Mano vyras, draugai tapo kraujo donorais“, – sakė Aistė.

A.Strelčiūnė, išėjusi specialius mokymus, yra programos „Draugų kalendorius“ savanorė. Šiuo metu yra apie 80 dirbančių savanorių ir dar dvidešimt rengiama.

„Dažnai esame linkę atstumti žmogų, palikti vieną su savo bėda. Vienas savanorystės tikslų – parodyti, kad tarp sveiko ir sergančio žmogus neturi būti prarajos, kad sergantis žmogus nėra kitoks, tiesiog jam šiuo metu reikia pagalbos“, – aiškino Aistė.

Vieni savanoriai lanko pacientus ligoninėje, kiti prisideda prie renginių organizavimo. Aistė darbuojasi su kaulų čiulpų donorystės programomis.

„Pacientams labai reikia pagalbos. Pati gulėjau kaulų čiulpų skyriuje, vienvietėje palatoje. Vieną dieną savarankiškai turėjau pasišildyti maistą. Nuėjau iki virtuvėlės, kuri buvo šalia, tačiau apsvaigo galva ir nieko negalėjau padaryti. Geriau besijaučianti ligonė palydėjo iki palatos, pašildė maistą.

Todėl esu įsitikinusi, kad savanoriai gali pagelbėti paprasčiausiose situacijose – kur nors palydėti pacientą, nueiti į parduotuvę ar vaistinę. Taip pat suteikti reikiamą informaciją, psichologinį palaikymą, pasikalbėti, pamokyti užsirišti skarelę. Rengiami švietėjiški renginiai, kuriuose žmones skatiname duoti kraujo, tapti kraujo čiulpų donorais“, – kalbėjo Aistė.