Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonės » Kaip mes gyvename

Įtikinėjimo menas: kaip mažumos formuoja visuomenės nuomonę

2016-06-27

(3)

(22)

(440)

Rūšis:	Standartinė publikacija
Autoriai:	Aleksejus Kononovičius

Norint būti teisiu visuomenės akyse, visai nebūtina būti teisiu iš tiesų. Kaip mažumos formuoja visuomenės nuomonę.

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Maždaug penktame amžiuje prieš mūsų erą Atėnuose susiformavo nauja, – tuo laiku revoliucinė – politinė sistema. Ji suteikė vienodas politines teises visiems žemės turintiems ir nevergaujantiems Atėnų vyrams. Šis penktadalis polio gyventojų turėjo vienodas teises dalyvauti savo miesto valstybės politiniame gyvenime, nepaisant turimo išsilavinimo ar socialinės padėties. Visi jie galėjo balsuoti. Taip pat galėjo būti išrinkti užimti valdišką postą. Bet manoma, kad labiausiai jie vertino savo teisę pasisakyti – dalyvauti viešuose politinėse diskusijose ir debatuose.

Siekiant palenkti daugumą Atėnų vyrų savo pusėn, išsivystė įtikinamo šnekėjimo – retorikos – menas. O kad šnekos būtų ne vien įtikinamos, bet ir pagrįstos, jos turėjo paklusti formalioms taisyklėms, nusakančioms argumentų formulavimą ir teisingą jų naudojimą išvadoms gauti – logikai. Ši sistema neatlaikė išbandymo laiku (ją palengva išstūmė oligarchija), tačiau būtent Atėnų demokratija paklojo šiuolaikinės vakarietiškos demokratijos sistemos pamatus.

Idealizuodami įsivaizduojame, kad senais laikais Atėnų Agoroje (pažodžiui „atvira susirinkimų vieta“) susirinkdavo protingi barzdoti vyrai (tokie kaip Sokratas, Platonas ir Aristotelis), išklausydavo vienas kito argumentus ir, atsižvelgdami į juos, priimdavo sprendimus. Anų laikų nuomonių dinamikos išnagrinėti veikiausiai nepavyks, bet šiais laikais nuomonių dinamiką galime stebėti ir stebėdami spėti, kas iš tiesų nulemia viešųjų debatų baigtį. Vienas žinomiausių fizikų, dirbančių šioje srityje, yra prancūzas Seržas Galamas (Serge Galam), kurio kelis darbus ir juose gvildenamą mintį pabandysiu apžvelgti šiame tekste.

Įžanginiame darbe Seržas Galamas išskiria tris didelio atgarsio sulaukusius įdomius ir skirtingus viešųjų debatų atvejus: evoliucijos klausimą (daugiausiai JAV), žmogaus sukeltos klimato kaitos klausimą ir vakcinavimo nuo H1N1 (kiaulių gripo) viruso).

Evoliucijos ir klimato kaitos klausimai ypatingi tuo, kad šių esminių mokslo problemų charakteringų pokyčių laiko mastelis labai didelis. Norint patikimai patikrinti šiuos klausimus aiškinančias teorijas, tektų palaukti kelis tūkstančius ar net kelis milijonus metų. Tad, ir surinktų istorinių duomenų yra gana nedaug, ypač jei lyginsime su fizika ar chemija. Pavyzdžiui, vienas ilgiausiai trunkančių, vis dar tebesitęsiančių ir gerai žinomų eksperimentų yra „Dervos lašo“ eksperimentas, pradėtas dar 1927 metais. Per 89 metus buvo stebėti vos 9 atvejai, kai krito dervos lašas. Šis eksperimentas savotiškai įdomus, bet jis nieko nauja iš esmės atskleisti neturėtų – medžiagų klampumas yra neblogai suprastas reiškinys. Tuo tarpu ilgalaikiai klimato kaitos ir evoliucijos eksperimentai bei stebėjimai padėtų atskleisti esminius šių klausimų aspektus. Mokslininkai bando apeiti šias problemas, naudodami kompiuterinį modeliavimą, bet šis, savo ruožtu, vis tik turi kažkuo remtis ir būti sulyginamas su tikrove. Mokslinė diskusija šiais klausimais dar nėra užbaigta, o viešoji – perpildyta emociniais ir religiniais argumentais.

Ginčai dėl evoliucijos teorijos garsiausiai buvo ir tebėra girdimi JAV. Aštuntajame ir devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje religingi amerikiečiai intensyviai kovojo už tai, kad kreacionizmo teorija ir toliau išliktų JAV mokyklų mokymo programose kaip mokslinė evoliucijos teorija (greta Darvino evoliucijos teorijos). Tas buvo daroma nepaisant to, kad kreacionizmo teorijos neatitikimas mokslui buvo gerai žinomas. 1987 metais šiuos debatus užbaigė JAV Aukščiausias teismas, kuris nusprendė, kad kreacionizmo teorija negali būti dėstoma kaip mokslinė teorija JAV mokyklose. Prie šių ginčų vėl buvo grįžta šio amžiaus pradžioje, nes atsirado nauja kreacionizmo forma pavadinta „Protingo sumanymo“ teorija. Taip kreacionizmo teorija trumpam buvo grįžusi į kai kurias JAV mokyklas, bet netrukus pasipylė teismai ir „Protingo sumanymo“ teorija buvo teisiškai pripažinta kreacionizmo teorijos forma, tad ir neleistina dėstyti JAV mokyklose. Šiuo metu pavienės diskusijos vis dar įsiplieskia, bet, bent jau JAV, yra gana greitai nugesinamos. Už JAV ribų diskusijos retesnės, nors Europos komisija buvo paskelbusi, kad įvairios kreacionizmo teorijos formos neturėtų būti pateikiamos kaip mokslinės teorijos Europos mokyklose. Galima būtų sakyti, kad mokslo šalininkai teisine prasme laimėjo šiuos debatus, bet dalies žmonių palenkti savo pusėn taip ir nesugebėjo – kreacionizmo šalininkų vis dar esama. Seržas Galamas spėja, kad taip galėjo nutikti dėl to, kad mokslo šalininkai buvo linkę daugiau šnekėti (su visuomene) apie Darvino evoliucijos teoriją kaip moksliškai išbaigtą teoriją, o ne apie tai, kad kreacionizmo teorija neturi jokių moksliškumo požymių.

Diskusija apie klimato kaitą iš esmės vyko panašiai kaip ir ginčai dėl evoliucijos teorijos. Tik buvo mažiau teisinių aspektų. Keli esminiai panašumai:

Abiem atvejais mokslo bendruomenė turėjo beveik vieningą poziciją. Kitaip tariant, mokslininkai manė, kad abiem atvejais esminiai mechanizmai yra atskleisti. Mokslininkai sutarė, kad rūšys evoliucionuoja, o klimatas šyla dėl augančios anglies dvideginio koncentracijos (kuri savo ruožtu didėja dėl žmogaus veiklos).
Abiem atvejais mokslininkai laimėjo viešuosius debatus.
Abiem atvejais mokslininkai sugebėjo įtikinti valdininkus atkreipti dėmesį į šiuos klausimus ir imtis veikti.

Seržas Galamas išskiria ir kelis skirtumus:

Visuomenėje žmogaus sukeltos klimato kaitos priešininkų yra pastebimai mažiau nei prieš dešimtį metų, tuo tarpu „Protingo sumanymo“ teorija vis dar gan populiari. Tiesa, pastaraisiais metais JAV žiemos buvo šaltos, tad padaugėjo klimato kaitos priešininkų, kurie neskiria klimato atšilimo nuo klimato kaitos.
„Protingo sumanymo“ teorijos šalininkai siekė viešos diskusijos, o mokslininkai atsisakė joje dalyvauti. Su „Protingo sumanymo“ teorijos šalininkai sutiko šnekėti tik mokslo populiarintojai. Tuo tarpu mokslininkai siekė viešos diskusijos dėl žmogaus sukeltos klimato kaitos.
Iki 2000 metų visuomenei klimato kaita nelabai rūpėjo (nors vidutinė temperatūra kilo jau senokai). Apie problemą žinojo tik mokslininkai. Diskusijos dėl evoliucijos teorijos verda dar nuo Darvino laikų.
„Protingo sumanymo“ teorijos šalininkai reikalauja daugiau nei jų priešininkai – pirmieji siekia teorijos pripažinimo, antrieji nemato tam pagrindo. Žmogaus sukeltos klimato kaitos situacija yra priešinga.
Palaikantieji „protingo sumanymo“ teoriją, yra visiškai įsitikinę viską sukūrusios ir dar sukursiančios protingos esybės egzistavimu. Žmonės, prieštaraujantys idėjai, kad klimato kaita – žmogaus „nuopelnas“, tiesiog baksnoja į šios idėjos mokslinį neišbaigtumą.