Žiauriausias sovietmečio žudikas: jį vadino šėtono įsikūnijimu Žemėje (N-18)

Pirmoji auka – devynmetė

Pirmąja skerdiko auka laikoma 9-metė Lena. 1978 metų gruodžio 22-ąją jis nuviliojo ją į seną trobą, kurią slapta buvo nusipirkęs. Ten bandė mergaitę išprievartauti, tačiau nepatyrė erekcijos. Tuomet Leną A. Čikatilas pasmaugė, kūną subadė peiliu ir išmetė į upę. Įdomu tai, kad dėl šiuo nusikaltimu buvo apkaltintas visiškai pašalinis žmogus – 25-erių darbininkas Aleksandras, kuris dar būdamas paauglys sėdėjo kalėjime už išžaginimą ir žmogžudystę. 1983 m. jam įvykdyta mirties bausmė.

Po to A. Čikatilas nežudė 3 metus. Vis dėlto gyventi ramaus vyro gyvenimą jis nebuvo linkęs. Mokyklas keitė vieną po kitos, kol galiausiai pradėjo dirbti pardavėju Rostovo fabrike, dėl ko jam teko daug keliauti. Po trijų neišaiškintų žmogžudysčių pasijuto nesugaunamas

Antroji A. Čikatilo auka – 17-metė Larisa. Ji rasta pasmaugta, subadyta, jos burna – pilna žemės ir lapų. Manoma, visa tai buvo skirta užgniaužti jos riksmus. Su mergina A. Čikatilas susipažino autobusų stotyje. Trečioji – trylikametė Liubovė, nužudyta praėjus 9 mėnesiams nuo Larisos mirties. Mergaitę A. Čikatilas sutiko einančią iš parduotuvės namo, ją nusitempė į krūmus, kur taip pat bandė intymiai suartėti, tačiau galiausiai nužudė. Jos kūne rastos 22 durtinės žaizdos. Neišaiškinus šių nusikaltimų organizatoriaus, A. Čikatilas pasijuto nesugaunamas. Daugiau savo potraukio žudyti jis nebeslėpė.

Išaiškino žudynių schemą

Per porą mėnesių jis nužudė dar 5 aukas – nuo 9 iki 19 amžiaus merginas. Dar vėliau net nebesirinko – žudydavo ne tik mergaites, jaunas merginas, berniukus, bet ir prostitutes, benames, kurioms už seksą žadėdavo rūkalų, alkoholio ir pinigų. Kone visas aukas jis rasdavo autobusų ar traukinių stotyse, su jomis susipažindavo, įviliodavo į miškingas vietas, bandydavo išprievartauti, o galiausiai nužudydavo.

Kasmet jo aukų skaičius tik augo. Kūnus išniekindavo ir po mirties Tiesa, net aukų kūnų ramybei jis nepalikdavo. Kadangi intymi sueitis paprastai neįvykdavo dėl A. Čikatilo impotencijos, dažniausiai po to jis masturbuodavosi ir ant aukų kūnų palikdavo savo spermos. Yra žinių, kad dalį aukų kūnų jis visaip išdarinėdavo. Kalbama, esą buvo pamėgęs išimti akis – tikėdavo, kad jos atskleidžia tai, ką žmogus patyrė prieš mirtį.

Nusitaikęs A. Čikatilas buvo ne tik į akis – kartais nupjaudavo nosį ar liežuvį, išpjaudavo vidaus organus. Kai kuriuose šaltiniuose jis įvardijamas ir kaip kanibalas. Esą pastaruosius organus po to jis suvalgydavo.

Keli vyrai net prisipažino dėl žmogžudysčių, kurių nepadarė

1983 m. sausį Maskvos policija įsteigė 10 tyrėjų grupę, kuriai buvo paskirta išaiškinti, kas kaltas dėl jaunų merginų mirčių. Apie tai greičiausiai išgirdo ir A. Čikatilas, nežudęs iki tų pačių metų birželio. Vis dėlto ilgai neištvėrė.

Dar viena jo auka – 15-metė armėnė Laura, kurios kūnas rastas nežymėtoje geležinkelio platformoje. Iki rugsėjo jis nužudė dar mažiausiai 5 aukas. Pareigūnai spėjo, gal žmogžudystės atliekamos organų donorų prekeivių grupės. Jie taip pat tikrino kone visus tame rajone galėjusius apsistoti psichiškai nesveikus asmenis, pedofilus, kurie ilgą laiką leido įkalinimo įstaigose ar psichiatrijos ligoninėse.

Kaltųjų buvo ieškoma taip desperatiškai, kad keli jauni vyrai net prisipažino dėl kelių žmogžudysčių, kurių nepadarė. Tikėtina, nes buvo žiauriai tardyti. Vis atsirasdavo liudininkų, kurie dingusiuosius būdavo matę su pusamžiu vyru, tačiau jų parodymai ilgą laiką taip ir likdavo neišaiškinti. Galiausiai 1984-ųjų rugsėjį A. Čikatilas papuolė į policijos jam paspęstus spąstus. Jis buvo sulaikytas, pas jį rastas peilis ir virvė, pradėtas tyrimas.

Vis dėlto čia pasitarnavo unikali A. Čikatilo organizmo savybė. Iš sėklos ir seilių, rastų nusikaltimo vietose, policijos pareigūnai išsiaiškino žudiko kraujo grupę, taip pat rado jo bato antspaudą bei žilų plaukų, sudarė fotorobotą, remdamiesi liudininkų pasakojimais, tačiau kraujo tyrimai parodė, kad A. Čikatilo kraujo grupė yra A, o nusikaltimų vietose rastų skysčių mėginių – AB.

Žudiką išgelbėjo tai, kad jis priklausė retam žmonių tipui, kurių kraujo grupę galima nustatyti tik iš kraujo, bet ne iš kitų kūno skysčių. Jis buvo paleistas ir vėl ėmė žudyti.

Suveikė policijos pareigūnų planas

Tiesa, ne taip masiškai. Manoma, nuo 1985 iki 1988 m. jis nužudė 5 žmones toli nuo Rostovo, kuriame buvo ieškomas. Palyginimui – 1984-aisiais gyvybę greičiausiai atėmė 15-ai asmenų. Pareigūnai jau nusprendė, kad žudikas sutramdytas gal įkalinus dėl kitų nusikaltimų, arba mirė,

1988-ųjų vasarą A. Čikatilas vėl pratrūko. Per dvejus metus jis Rostove nužudė 13 žmonių. Galiausiai 1990-ųjų rudenį policija ėmėsi ryžtingų veiksmų. Pareigūnai ėmė akivaizdžiai patruliuoti didesnėse Rostovo stotyse, taip bandydama atbaidyti žudiką nuo aukų paieškų šiose vietose.

Tuo pačiu metu keliose mažesnėse stotyse budėjo neuniformuoti pareigūnai, kurie turėjo reaguoti į bet kurį vyrą, einanti su vaiku ar moterimi. Operacija, kurioje dalyvavo 360 pareigūnų, buvo sėkminga.

Per mažiau nei mėnesį A. Čikatilas sulaikytas, jis buvo stebėtas dar nuo praėjusios sulaikymo. Su juo pasikalbėti buvo nuspręsta leisti psichiatrui, kuris nusikaltėlį pergudravo. Susižavėjęs specialisto pagyromis, A. Čikatilas ėmė noriai pasakoti, kaip vykdė nusikaltimus, kur paslėpė aukas.

Nuteistas mirti

Jis pats gyrėsi, kad nuo jo rankos žuvo 56 žmonės, tačiau teismas su juo susiejo 52 aukas. Sunku ir patikėti, tačiau A. Čikatilas pripažintas psichiškai stabiliu. 1992 m. vykusio teismo metu salėje buvo sukonstruotas metalinis narvas, kuriame nusikaltėlis ir buvo laikomas.

Žurnalistai A. Čikatilą praminė maniaku, kanibalu, net vadino demonu – dėl grėsmės kalėjime užsikrėsti utėlėmis buvo nuskustas plikai, teisme elgėsi neadekvačiai. Jo kalte nesuabejota. A. Čikatilas nuteistas mirčiai. 1994 m. jam įvykdyta mirties bausmė sušaudant.