1000 metų senumo akmenyje iškalti žodžiai priverčia susimąstyti: kada gi bus tikrasis žmonijos aukso amžius?

Pesimizmas paplitęs. Britanijoje įsteigtos tarptautinės rinkos tyrimų bendrovės „YouGov“ atliktos apklausos duomenimis, tik 5 proc. britų mano, kad pasaulis – įvertinus visas aplinkybes – eina geryn. Atrodytų, nuolat besišypsantys amerikiečiai turėtų būti didesni optimistai – tikrai, net 6 proc. amerikiečių galvoja, kad pasaulis gerėja. Daugiau amerikiečių tiki astrologija ir reinkarnacija negu pažanga.

Baimė ir įtarumas – mūsų genuose

Jeigu jums atrodo, kad dar niekada gyventi nebuvo taip gera kaip dabar ir kad žmonija niekada nebuvo saugesnė, sveikesnė, labiau klestinti ir labiau visiems teisinga, jūs priklausote mažumai. Tačiau faktai rodo būtent tai: skurdo, prastos mitybos, neraštingumo, vaikų darbo ir naujagimių mirtingumo rodikliai dabar mažėja sparčiau nei bet kuriuo kitu žmonijos istorijos laikotarpiu. Karo grėsmės, diktatūros ar mirties gaivalinės nelaimės akivaizdoje rizika dabar mažesnė nei bet kada anksčiau. J. Norbergas įsitikinęs, kad dabar – aukso amžius.

Pasak jo, mes instinktyviai atsisakome tuo patikėti. Taip jau susiklostė, kad mes tapome įtarūs ir suirzę: baimė ir nerimas – mūsų išgyvenimo priemonės. Anksčiau tik medžiotojai ir plėšrūnai vietoj to, kad patogiai įsitaisytų ir gėrėtųsi vaizdu, akylai stebėdavo horizontą, ar nepasirodys koks naujas pavojus. Savo streso genus mes paveldėjome iš jų. Pasakojimai apie tai, kaip kam nors nepasisekė, mums kur kas įdomesni už sėkmės istorijas. Blogos žinios gerai perkamos, todėl jų pilni laikraščiai.

Knygos, kuriose skelbiama, kad pasaulis pasmerktas, taip pat populiarios. Autorius teigia pamėginęs paeksperimentuoti. Jis parašė knygą ir ją pavadino „Progress“ (liet. pažanga). Tai knyga apie žmonijos laimėjimus. Autorius pastebi, kad, savo veikloje neįžvelgdami pažangos, mes linkstame ieškoti atpirkimo ožių. Kartais pernelyg lengvabūdiškai patikime lengvus sprendimus siūlančių demagogų kalbomis: jie mūsų šalį vėl padarys didžią – nacionalizuodami ekonomiką, užblokuodami importą ar išguidami imigrantus. Jeigu mums atrodo, kad taip elgdamiesi neturime, ko prarasti, tai tik todėl, kad šlubuoja mūsų atmintis.

Neįvertiname akivaizdžios pažangos

Karlas Marxas buvo įsitikinęs, kad kapitalizmas turtuoliams leidžia dar labiau lobti, o vargšus verčia dar labiau skursti. Vis dėlto, per 65 metus trukusį K. Marxo gyvenimą vidutinis anglas tapo maždaug triskart turtingesnis – niekada anksčiau Anglija nebuvo patyrusi nieko panašaus.

XX a. pabaigoje Kinijoje devyni žmonės ir dešimties gyveno visiškame skurde. Dabar visiškame skurde gyvena tik vienas kinas iš dešimties. Tuomet tik pusė pasaulio gyventojų turėjo galimybę gauti saugaus vandens, o dabar – 91 proc.

Išsivysčius pasaulinei prekybai, žmonių turtas padidėjo tiek, kad sunku net suvokti. Per 25 metus po Šaltojo karo pasaulio ekonomikos išsivystymo lygis – arba BVP vienam gyventojui – padidėjo beveik tiek, kiek per ankstesnius 25 tūkst. metų. Tai, kad toks ekonominis šuolis sutapo su demokratijos plėtra, nėra sutapimas, įsitikinęs J. Norbergas. Prieš ketvirtį amžiaus vos pusė pasaulio šalių buvo demokratiškos, o dabar tokių beveik du trečdaliai.

Sėkmė padaro mus neatsparius

Autorius tikina, kad mūsų problema – mūsų pačių sėkmė. Kuo mes tampame turtingesni, tuo mažiau pakenčiame skurdą ir tuo labiau piktinamės neteisybe. Labdaros organizacijos, rinkdamos lėšas, stengiasi atkreipti mūsų dėmesį į blogą pasaulio skurstančiųjų padėtį – ir gerai daro, tačiau derėtų pastebėti, kad nuo Šaltojo karo laikų iki dabar visiškame skurde gyvenančių asmenų sumažėjo nuo 37 iki 9,6 proc.

Kalbant apie švarų vandenį, pasak J. Norbergo, reikėtų prisiminti, kad 1957 m. Temzės upė buvo paskelbta biologiškai mirusia. Šiandien ji kaip niekad stiprios sveikatos – jos tyrumu mėgaujasi įvairiausių rūšių žuvys. Galvoti, kad aplinka – tai balta drobė, kurią žmonija nuolat teršia, yra primityvu ir neteisinga. Kuo mes tampame turtingesni, tuo daugiau rūpinamės švara ir ekologija. Nuo 1970 m. naftos išsiliejimų vandenynuose sumažėjo 99 proc. Pradėta rūpintis miškų įveisimu – net tokiose besiformuojančios rinkos ekonomikos šalyse kaip Indija ir Kinija. Siekiant sušvelninti visuotinio atšilimo poveikį, pasitelkiamos technologijos.

Žinoma, kai kurie pasaulio regionai eina savęs naikinimo keliu, tačiau šiais laikais tokių regionų nedaug. Apie konfliktus skelbia daugumos laikraščių antraštės, todėl mums atrodo, kad mūsų amžius kupinas smurto. Mus persekioja mintys apie tebevykstančias ir naujas kovas, pavyzdžiui, Sirijoje, tačiau jau spėjome pamiršti, kad Kolumbijoje, Šri Lankoje, Angoloje ir Čade konfliktai išspręsti. Džihadistų terorizmo grėsmė palyginti nauja ir tikrai siaubinga, tačiau islamistų aukų yra palyginti mažai – europiečiui 30 kartų didesnis pavojus būti nužudytam „įprasto“ žmogžudžio. Beje, nužudymų rodiklis Europoje per pastaruosius du dešimtmečius sumažėjo dvigubai.

Prielaidas grindžiame prisiminimais

Beveik visais požiūriais šiandien žmonės gyvena geriau, saugiau ir ilgiau – tam įrodyti duomenų tikrai pakanka, tvirtina J. Norbergas. Tad kodėl visi lig šiol įsitikinę, kad pasaulis ritasi žemyn? Todėl, kad mes, būdami grynakraujai niurgzliai, kreipiame dėmesį tik į neigiamus dalykus. Psichologai Danielis Kahnemanas ir Amosas Tversky tvirtina, kad savo prielaidas žmonės grindžia ne tuo, kaip dažnai kažkas nutinka, o tuo, kiek paprasta rasti to kažko pavyzdžių. Vadinasi, kuo įsimintinesnis įvykis, tuo labiau mums atrodo, kad jis gali pasikartoti. O kas gali būti įsimintiniau už siaubą?

Šiais laikais blogos žinios pasaulį apskrieja labai greitai. Vos prieš keletą dešimtmečių nebūtume nė sužinoję apie kur nors Birmoje siautėjantį serijinį žudiką. Tačiau dabar, galėdami skaityti viso pasaulio žiniasklaidą ir matyti tiesioginį vaizdą iš bet kurio pasaulio kampo, sužinome daug daugiau. Kadangi kasdien kur nors įvyksta kas nors blogo, naujienų srauto viršuje galima visada tikėtis rasti blogų žinių. Taip sudaromas klaidingas įspūdis, kad anksčiau taip blogai nebuvo.

Esame kamuojami nostalgijos

Bėgant metams tampame vis atsakingesni ir vis dažniau atsigręžiame į, kaip mums atrodo, nerūpestingą jaunystę. Labai tikėtina, kad pokyčius savyje imame tapatinti su pokyčiais pasaulyje. Pasak J. Norbergo, žmonės, paklausti apie gražiausią, laimingiausią ir harmoningiausią jų gyvenimo laikotarpį, dažnai nurodo jaunystę. Jų teigimu, vėliau viskas tapo painu ir pavojinga, jaunimas pasidarė grubus, pradėjo klausytis niekam tikusios muzikos, nustojo skaityti knygas ir apskritai – domisi tik pokemonais.

Taigi, kam priklauso šio straipsnio pradžioje paminėti žodžiai? Tikrai ne D. Trumpui ir ne N. Farage’ui. Jie išraižyti Konstantinopolio muziejuje saugomame tūkstančių metų senumo akmenyje.