Bendravimas su Maškopirų gentimi Peru džiunglėse: neatnešei lauktuvių - strėlė į širdį, pagraibymai po drabužiais - esi vyras, ar moteris?

Toks paprastas drabužis kaip marškinėliai gali susargdinti kitokią imuninę sistemą turinčią gentį – dėl vienos mažos klaidos maškopirai bet kada gali tapti tik dar vienu storose mokslinėse knygose užrašytu išnykusios genties pavadinimu.

Galbūt nuspėdami visa tai vyresni maškopirai drabužius sudegina lauže, bet kažkodėl nestabdo bananų ir kitokių gardėsių vagių. Dėl įvairių genčių atstovų nemirtingų sielų išganymo nerimaujantys Peru dvasininkai jau seniai bando atversti čiabuvius į krikščionybę. Kai dominikonų kunigas Pedro Rey kateriu plaukia per maškopirų žemes, jis jiems atveža naudingesnių dovanų nei dauguma – mačečių. Dėl to šį kunigą čiabuviai ypač myli, o vaikai pas jį bėga išskėstomis rankomis.

Peru kultūros ministerijos darbuotojai ir modernūs čiabuviai, be abejonės, tokiais kyšiais nesižavi. Nedidelei bažnyčiai vadovaujantis, 18 metų įvairias izoliuotas gentis verbuojantis kunigas P.Rey tvirtino, kad nors ir žavisi noru apsaugoti čiabuvius, vyriausybės tikslai jam kėlė įtarimą.

„Tie žmonės irgi turi teisę bendrauti, bet jiems šia teise neleidžiama naudotis, – pasakojo katerius ir mačetes mėgstantis kunigas P.Rey. – Bažnyčia turi daugiau nei šimtą metų bendravimo su gentimis patirties, bet vyriausybėje sėdi žmonės, dalis kurių net iš tolo nėra matę indėno. Kai mes pirmą kartą atvykome į šį regioną, upėje buvo pilna lavonų.“

„Kunigas su maškopirais bando daryti tą patį, ką bažnyčia padarė su mano gentimi, kai per prievartą inicijavo pirmąjį kontaktą“, – perspėjo vienas amarakerio genties vadų, kurio tauta dėl dominikonų užmojų sumažėjo nuo 15 tūkst. iki 2 tūkst.

Laukia niūri ateitis

L.Perezo nužudymas išprovokavo jo gentainių atsaką: įtūžę perujiečiai griebė savo šaunamuosius ginklus ir išlėkė į džiungles medžioti maškopirų.

Tačiau smaragdinėje tankynėje jie rado tik vieną maškopirų genties stovyklą, ją sunaikino, o rastas strėles išmetė į vandenį.

„Vienintelis sprendimas yra išstumti maškopirų gentį, – širdo Šipetiario kaime gyvenanti Rufina Rivera, kuri nebegali nei ūkininkauti, nei palikti savo vaikų be priežiūros, nes čiabuviai jau kurį laiką sukinėjasi netoliese. – Sakote, kad jei maškopirai ateis, mes neturėtume nieko daryti? Jei kas nors iš jų nužudys ką nors iš mūsiškių, žinoma, kad juos žudysiu. Jei jie nužudys mano vyrą, aš juos nužudysiu, o po to visiems garsiai pasakysiu, už ką sėdžiu už grotų.“

Tačiau maškopirų genties dalia taip pat nelengva: jų link nenumaldomai artėja grąžtų, ekskavatorių, pjūklų kariauna ir tamsioji civilizacijos pusė – korumpuota Peru išteklių išgavimo industrija. Peru džiunglėse glūdi daugybė vertingų žaliavų: nuo retos medienos iki aukso.

„Madre de Diose yra daug aukso, bet tik 6,7 proc. jo galima legaliai išgauti, – pabrėžė Madre de Dioso gubernatoriaus pavaduotojas Eduardo Salhuana, kurio vadovas siekė nutiesti kelią per džiungles prie pat maškopirų genties teritorijos. – Tiek daug žemės saugoma, kad žmonėms nebėra kur dirbti.

Žmonės trokšta kelio, kad pavyktų lengviau nukeliauti į Puerto Maldonadą.“ Madre de Dioso regiono sostinės Puerto Maldonado pareigūnai valdo beveik nekontroliuojami Peru centrinės vyriausybės, todėl džiunglėse verslininkai nelegaliai kerta miškus, kasa auksą ir stato miestelius norėdami patenkinti visus tamsiausius skurdžių darbininkų poreikius.

Dabar vietoj miškų – modernios džiunglės, kuriose perujiečiai alkoholyje ir nepilnamečių merginų glėbiuose skandina blogo gyvenimo kartėlį. O čiabuviai, kurių gentys – priverstinai ar dėl likimo išdaigos – paragavo civilizacijos, yra priversti ieškoti bet kokio įmanomo darbo, kad išliktų.

Dažniausiai modernūs čiabuviai tampa gidais, įsidarbina vienoje iš džiungles dėl pelno ryjančių įmonių arba už skatikus parduoda savo kūną prakaituotiems šachtininkams. Maškopirų laukia arba toks likimas, arba vagiliavimas bei visko kaulijimas iš lankytojų, kuriuo jie užsiima dabar.

„Ar jie taps elgetomis? – svarstė etnobiologas Glennas Shephardas. – Ar stovės prie upės ir reikalaus: „Duokite mums tą, duokite mums aną“?“ („The New Yorker“, LR)

Džiunglių čiabuvius pavertė vergais

Dėl nežabotos industrijos plitimo Madre de Diose ypač žinomas yra vienas žmogus – Kaučiuko baronu pravardžiuojamas Carlosas Ferminas Fitzcarraldas. Šis 1862 metais gimęs airių, amerikiečių ir perujiečių kraujo turintis vyras, kaip ir daugelis kaučiuko industrijos milžinų, susikrovė turtus elgdamasis negailestingai – kaip dabartiniai narkotikų baronai.

C.F.Fitzcarraldas įkūrė Puerto Maldonado miestą, o siekdamas praplėsti savo verslą privertė tūkstančius čiabuvių prakirsti kelius džiunglėse. 1894 metais Kaučiuko baronas pažadėjo savo sekėjams „dangiškųjų kalnų lobį“, jei jie nuties geležinkelį per kalną, skiriantį dvi Urubambos upės vagas. Baronas taip pat liepė savo darbininkams per kalną pernešti išrinktą garlaivį.

Džiunglėse C.F.Fitzcarraldas su palyda aptiko maško pirų gentį – ją verslininkas bandė išgąsdinti šautuvais. Kai maško pirų vadas paklausė, kokias strėles naudoja atėjūnai, C.F.Fitzcarraldas padavė jam kulką. Čiabuvių vadas neliko sužavėtas: jis paėmė strėlę ir ja prakirto savo ranką iki kraujo parodydamas, kad maško pirų ginklai – viršesni.

Kai vadas apsisuko ir susiruošė keliauti namo, C.F.Fitzcarraldo ekspedicija nužudė jį ir dar šimtą čiabuvių. Kitos gentys atsargiai elgtis su kitataučiais išmoko dar seniau – XVI amžiuje, kai po Amazonės džiungles siautėjo Ispanijos konkistadorai. Šių karių muškietos ir patrankos labai greitai rūdijo drėgnose džiunglėse, kurios pradėtos vadinti „žaliuoju pragaru“.

Konkistadorų atsiminimose rašoma, kad kariai sugaudavo indėnus, išvirdavo juos puoduose, o riebalus naudojo savo metaliniams ginklams sutepti. Kai kuriose gentyse po pusės tūkstančio metų vis dar prisimenamos pamokomos pasakos apie „pištakus“ – piktus žmones, kurie iš čiabuvių kūnų vagia aliejų.