Bendravimas su Maškopirų gentimi Peru džiunglėse: neatnešei lauktuvių - strėlė į širdį, pagraibymai po drabužiais - esi vyras, ar moteris?

Daugelis džiunglių tankmėse gyvenančių genčių yra atsiskyrėlės, o jų nariai nėra matę jokių kitų žmonių, išskyrus savo giminaičius. Vis dėlto dėl niekam nežinomų priežasčių prie Madre de Dioso upės Manu nacionaliniame parke gyvenantys čiabuviai maškopirai keliauja už savo teritorijos ribų.

Pietų Amerikos antropologams jau seniai buvo kilusi dilema: ką daryti su gentimis, kurios gyvena izoliuotos ir niekada nė iš tolo nėra mačiusios modernaus pasaulio? Vieni ekspertai siūlė integruoti čiabuvius į visuomenę, antri ragino palikti juos likimo valiai, o treti – apskritai uždrausti su jais bendrauti.

Peru pasirinko trečiąjį kelią, nes ši šalis jau yra patyrusi, ką reiškia kišimasis į civilizacijos nepaliestų žmonių gyvenimą: čiabuviai neatlaikydavo naujų ligų, daugybė jų įklimpo į alkoholizmo liūną, o moterys pradėjo verstis prostitucija. Susidūrimas su civilizacija juos naikino ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai.

Siekia apšviesti laukinius

Vis dėlto nėra garantijų, kad gentys ramiai gyvens net nusprendus nesikišti į jų gyvenimą, nes nelegalios medkirtystės ir kalnakasybos industrijos graužiasi vis gilyn į žaliąją džiunglių širdį. O daugeliui savivaldų pareigūnų pelnas yra svarbiau už agresyvumo nestokojančių čiabuvių gyvybę.

Kai maškopirai 2011 metais strėle pervėrė su jais draugiškus ryšius palaikiusio Nicolaso Floreso širdį, o 2015-aisiais nužudė 20-metį Leonardo Perezą, Peru vyriausybė neturėjo kito pasirinkimo, kaip raminti Madre de Dioso gyventojus ir pasiųsti ekspediciją, raginančią čiabuvius aprimti.

Tuo metu mokslininkai pradėjo piršti teoriją, kad verta „organizuotai susitikinėti“ su gentimis, nes ilgainiui civilizacija vienaip ar kitaip juos pasieks.

„Pasielgta taip, kaip naudinga tiems žmonėms, kurie nori atverti Amazonės džiungles, kad galėtų naudotis ištekliais, – aiškino žmogaus teisių organizacijos „Survival International“ direktorius Stephenas Corry. – Nesuklyskite: gentys puikiai sugeba gyventi atsiskyrusios, jei giname jų žemes. Arogantiška manyti, kad turime teisę įsiveržti į jų teritoriją ir su jais bendrauti nepaisydami nei jų pačių norų, nei pasekmių.“

Maškopirų genties atstovai jau prieš kiek laiko išmoko vogti maistą iš aplinkui esančiuose kaimuose gyvenančių modernesnių čiabuvių. Pastarieji daugiausia ūkininkauja, darbuojasi gidais upėse ir vertėjais. Vakarietiškais drabužiais besirengiantys vietiniai gyventojai pradėjo bijoti, kad juos bet kada ir dėl bet ko gali užmušti lengvo grobio tykantys „laukiniai indėnai“.

Derėtis su maškopirais, kad jie nebevogtų ir nebežudytų, Peru kultūros ministerija išsiuntė ekspediciją, kuriai vadovavo Luisas Felipe Torresas. Šiam antropologui pavyko susitikti su vienos genties grupuočių vadu Kamotolo.

Kamotolo (jo vardas reiškia „naminė bitė“) pernai nužudė L.Perezą, o šio čiabuvio tėvas susidorojo su maškopirams maistą ir mačetes nuolatos dovanojusiu, bet staiga tai daryti nustojusiu N.Floresu. Manoma, kad L.Perezas mirė, nes nebeturėjo pinigų jiems atnešti dovanų ir maisto, o tai supykdė prie lauknešėlių pripratusius čiabuvius.

Derėtis su genties grupuočių vadu Kamotolo atvykusi ekspedicija įsikūrė Nomolės avanposte – mediniame namuke ant pastolių – prie vienos Madre de Dioso upės atšakų. Antropologai, etnobiologai ir kiti ekspertai laukė, kada maškopirai išlįs iš džiunglių kitame krante. Šie čiabuviai nenuspėjami, todėl pasirodo netikėtai.

Kai maškopirai pagaliau pasirodė, ekspedicijos nariams pagelbėti sutikę modernūs čiabuviai sėdo į kanoją ir nuplaukė susitikti su nuogais raudonodžiais čiabuviais. Tuo metu ekspertai pasislėpė kopoje ir stebėjo juos iš kiek toliau. Žvitrūs maškopirų genties atstovai iš karto pradėjo klausinėti, ar pasislėpę mokslininkai „buvo blogi žmonės“.

„Ne, jie yra mūsų draugai, bet jie nesiartina, nes peršalo ir mes nenorime, kad jūs susirgtumėte“, – maškopirams melavo iš Djamantės kilusi maškopirų kraujo turinti Nelly Flores. Ji kaip įmanydama stengėsi suvaldyti susitikimą su čiabuviais.

Maškopirų gentis turi keistą pasisveikinimo ritualą: jie apsikabina svečius, padeda jiems ant peties galvą, o tada rankomis graibo jiems po drabužiais, kad nuspręstų, ar jie vyrai, ar moterys.

Tik atrasta gentis jau nyksta

Dovanų maškopirams daugiausia atnešama bananų – nors čiabuviai juos labai mėgsta, jie nežino, kaip šiuos vaisius auginti. Tai gali būti viena priežasčių, kodėl šie laukiniai įprato vogti maistą iš ūkininkų. Taip pat stebina ir tai, kad maškopirai nemoka nei plaukti, nei žvejoti, nors gyvena prie upės.

Bet šie Peru džiunglių gyventojai medžioja viską, ką gali, ypač tvirtomis strėlėmis, kurios gaminamos iš nendrių. Retkarčiais čiabuviai iš lanko pašauna ir kokią nors žuvį – žinoma, jei ji netoli kranto.

Maškopirai mėgsta lenktyniauti ir dažnai siūlo tai daryti juos aplankantiems žmonėms. Tačiau vos čiabuviai pajunta, kad jiems užduodama per daug klausimų, iš karto pasišalina į džiungles. Į jas žengti pavojinga, nes atėjūnus gali bet kada nužudyti vyresni čiabuviai, kurie niekam nesirodo.

Pavojai tyko visur

Bendravimas su maškopirų gentimi yra visiškai kitoks nei su perujiečiais arba kitais civilizaciją patyrusiais čiabuviais. Maškopirai yra labai pragmatiški, bendrauja tik dėl atvežtų dovanų ir nesivargina lankytojų klausti kitokių klausimų nei: „Ar turi vaikų?“

Vienas čiabuvis taip pat tiesmukai N.Flores pasiūlė tapti „jo moterimi“ ir „eiti prigulti“, tačiau pastaroji išsisuko pameluodama, kad jau turi mylimąjį. Čiabuviai taip pat mėgsta humorą, tiesa, kitokį nei mūsų. „Tu laukiesi? Pasakyk mums tiesą. Nejaugi negamini pieno? Užtat aš jį gaminu“, – besilaukianti čiabuvė erzino šiek tiek antsvorio turinčią N.Flores ir jai į veidą kikendama švirkštelėjo pieno iš savo krūties.

Maškopirai nesuvokia privačios nuosavybės idėjos ir nesibodi nurengti lankytojų, apsivilkti jų drabužiais ir „pasiskolinti“ jų fotoaparatų. Tačiau jiems patiems dėl to kyla pavojų: patyrę nuostolių siekia nubausti vagis, o civilizuotųjų drabužiai gali paskleisti mirtiną ligų protrūkį.