Tikroji Japonijos kultūra, apie kurią nedaug kas kalba: „naktimis nemiegu, nes bijau, kad išauš rytojus“

K.Serizawa mėgino atsistatydinti dar metai iki mirties, bet jo šefas atsisakė patenkinti šį įnorį, atšovė Kiyotakai, kad jo pareiškimo nepriims. Darbštus ir ramus prižiūrėtojas savo pareigas ėjo toliau, nes nenorėjo sukelti nepatogumų bendradarbiams. Dažnai dėl tokio atsakomybės kolegoms jausmo japonai pluša ir viršvalandžius.

„Japonai labai rūpinasi savo kolegomis. Jeigu kiti dar turi darbų, nors darbo laikas jau pasibaigęs, dauguma nenori išeiti anksčiau nei kolegos. Jiems geriau būti kartu, dalintis darbu, kartu dirbti iki nakties. Galbūt tai yra japoniškas teisingumas – nejauku būti namie su šeima, kai kiti dar dirba“, –  pasakojo Tokijo universiteto doktorantas Hisashi Shigematsu.

Pasak H.Shigematsu, svarbu atkreipti dėmesį, jog situacija pamažu kinta, o už viršvalandžius Japonijos įmonės jau ima mokėti vis daugiau.

„Dabar situacija po truputį keičiasi: yra jaunų žmonių, kurie labiausiai rūpinasi savimi ir šeima, jiems kolegos nebe tokie svarbūs, – tvirtino H.Shigematsu. – Tačiau staiga pakeisti tradicijų neišeina. Manau, kad dabartinės darbo kultūros po 30–40 metų nebebus.“

Viso blogio šaltinis

Persidirbimas paliečia ne tik japonus, bet ir į Tekančios Saulės šalį atvykusius užsieniečius. Prieš porą savaičių darbo standartus nustatančios institucijos priėjo išvadą, jog 2014-ųjų balandį 27-metis filipinietis Joey Tocnangas mirė dėl to, kad persidirbo metalo liejykloje. Filipinietis turėjo kas mėnesi plušėti 122,5 papildomos valandos: J.Tocnango širdis neatlaikė streso, jo gyvybė užgeso gamyklos miegamajame.

Jis buvo vienas iš 210 tūkst. žmonių, kurie Japonijoje dirba pagal užsieniečių mokymo programą, – ji kritikuojama dėl to, kad darbuotojai gauna mažą atlyginimą ir beveik neturi teisių. J.Tocnangas didžiąją dalį savo atlyginimo siųsdavo į Filipinus šeimai paremti. Jam buvo likę trys mėnesiai iki grįžimo, o prieš pat mirtį jis kolegoms gyrėsi, jog vyks pirkti dovanos savo dukrelei.

„Darbovietėse priežasčių dirbti viršvalandžius visuomet yra ir bus, – tvirtino buvęs Kansajo universiteto profesorius Koji Morioka. – Niekas neverčiamas dirbti papildomai, tačiau visi jaučia, kad viršvalandžiai privalomi.“

Darbo savaitė Japonijoje oficialiai yra 40 valandų, tačiau niekas nesistebi, kai kasdien reikia dirbti po 12 ar daugiau valandų. Daugelis dirba papildomai, nes bijo blogo įvertinimo. Dauguma japonų kasmet gauna 20 laisvadienių, bet retas pasinaudoja bent puse jų. Mat atostogos laikomos tinginiavimu.

„Ilgos darbo valandos yra viso blogio Japonijoje šaltinis, – pareiškė K.Morioka. – Žmonės yra tokie užsiėmę, kad net neturi laiko pasiskųsti.“

Kaltas kapitalizmas?

Pasak rašytojo Tsuneichi Miyamoto, nežmoniškų viršvalandžių, nuolatinio persidirbimo ir darbuotojų išnaudojimo fenomenas atsirado kartu su kapitalizmu. XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje paauglės gamyklose kasdien dirbdavo po 15 valandų, susirgdavo cholera arba tuberkulioze ir dėl to netekdavo darbo. O po Antrojo pasaulinio karo kaip feniksas iš pelenų kylanti Japonija sėkmę grindė pasiryžimu dirbti daug ir be skundų.

Pirmoji mirtis dėl persidirbimo Japonijoje oficialiai užfiksuota 1969 metais, kai 29-metis laikraščių įmonės darbuotojas patyrė insultą. Aštuntajame dešimtmetyje nuo streso krintančių japonų pradėjo sparčiai daugėti. Mat darbuotojai siekė gauti didesnes algas ir todėl dirbdavo be saiko.

Po dešimtmečio Japonija džiūgavo tapusi antra pagal dydį pasaulio ekonomika: kad palaikytų inerciją, visi privalėjo dirbti papildomai. Tačiau to kaina buvo staigi verslininkų mirtis – tuomet žodis „karoshi“ skambėjo visoje šalyje.

Paskutinį XX a. dešimtmetį Japoniją ištiko krizė, o darbuotojai biuruose ir gamyklose dirbdavo ilgai, kad nebūtų atleisti. Vyravo didelė konkurencija, mat atsirasdavo žmonių, kurie buvo pasiryžę dirbti bet kokiomis sąlygomis ir už bet kokią algą.

„Karoshi“ aukų šeimos iš vyriausybės gali reikalauti kompensacijos. Savižudybės atveju artimieji gali kompensacijos prašyti, jei buvo dirbta daugiau negu 160 valandų viršvalandžių per mėnesį arba daugiau nei 100 valandų viršvalandžių 3 mėnesius iš eilės.

Nuo persidirbimo kenčia ir lietuviai

Nuo perdėto streso ir persidirbimo kenčia ne vien japonai, bet ir vakariečiai, ypač Rytų Europos gyventojai, įskaitant lietuvius. Psichologė, psichoterapeutė Genovaitė Petronienė „Lietuvos rytui“ pasakojo, kad polinkis į darboholizmą ypač paplitęs buvusiose sovietinėse šalyse.

„Persidirbimo kultūros galbūt nėra Prancūzijoje ar Ispanijoje, kur žmonės į darbą žiūri atlaidžiau, bet Rytų Europos šalyse – bent jau Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje – ta kultūra tikrai yra“, – aiškino G.Petronienė.

Pasak psichologės, persidirbti Lietuvoje yra dvi pagrindinės priežastys. Pirma, neseniai šalyje atsiradęs kapitalizmas paskatino godumą, o „noras užsidirbti žmogui dabar yra svarbiau už asmeninę gerovę, poilsį, savijautą“.

Antra, lietuvių mentalitetas ypatingas tuo, kad jie visuomet prioritetą teikė darbui, o laisvalaikis, poilsis, asmeninė nuotaika ir bendravimas iš viso nebuvo vertinama. Tiesa, Lietuvos jaunuoliai pradeda formuotis kitokias vertybes.

„Darbą ypač vertina vyresnioji karta ir žmonės, susiję su kaimu. Jaunesnioji karta yra kitokia, jai darbas ir materialiniai dalykai nebėra visokeriopa vertybė, – pasakojo G.Petronienė. – Jaunoji karta perka pramogas ir laiką, ją veikia europietiški vėjai. Bet lietuviai nuo kokių 35 metų yra darboholikų karta.“

Psichologė G.Petronienė tvirtino, kad nuolatos persidirbančius žmones ištinka chroniško nuovargio sindromas, kuris labai panašus į depresiją.

„Žmogus nebegali pailsėti per savaitgalį arba trumpas atostogas, visada jaučiasi pavargęs, jam sunku sutelkti dėmesį, atsiranda daug neigiamų emocijų, – kalbėjo psichologė. – Žmogus nebesugeba atsipalaiduoti: net jei turi laisvo laiko, jam į galvą lenda įkyrios mintys apie darbą. Jis pasidaro nerimastingas, pesimistiškas, mano, kad gyvenime nėra ypatingų džiaugsmų.“

Pasak G.Petronienės, darboholikams darbas tampa tarsi narkotikas, nes tikima, esą kuo daugiau dirbama, tuo didesnė tikimybė atkurti prarastą pasitikėjimą savimi. Taip pat sutrinka persidirbusiųjų valgymas ir miegas, sunkiausia užmigti naktį. Streso kankinamiems darboholikams iš Lietuvos psichologė patarė: „Iš anksto ryžtingai susimokėkite už atostogas.“

Ypač aktyvias, mat prie darbo įpratęs asmuo nesugebės pailsėti paplūdimyje ir nieko neveikdamas jausis blogai. „Lietuvoje nuo sovietinių laikų dar užsilikęs skurdas, tai yra viena Rytų Europos šalių atstovų persidirbimo priežasčių, – pabrėžė G.Petronienė. – 35–40 metų žmonės vis dar atsimena nepriteklių vaikystėje. Jie nori gyventi materialinėje gerovėje – vakarų europiečiams tai nebūdinga.“