Begalinės išeiginės. Ką veiks žmonės, kai nebus darbo?

Dar vieną įvykių scenarijų siūložurnalas Atlantic: vartotojų visuomenę gali pakeisti kūrybingumo visuomenė. Nors rankų darbą keičia automatizacija, hand made tebevertinama. Gali būti, kad žmonės norės norės šioje srityje pasireikšti aktyviau ir amatai atgims kaip savirealizacijos būdas.

Bet šios prognozės išsipildymas išspręstų tik vieną masinės bedarbystės problemą. Yra dar viena – socializacija. Be darbo sunkiau palaikyti ryšius su kitais žmonėmis, formuoti panašių interesų žmonių grupes. Veikiausiai šią problemą teks spręsti valstybiniu lygiu. Vienas jos sprendimo būdas – socializacijos centrai, kuriuose žmonės galės bendrauti ir rasti vienas kitą.

Besąlygiškos pajamos ir laisvadieniai

Ekonominę totalios bedarbystės problemos pusę dabar siūloma spręsti dviem būdais. Vienas radikalus, kitas – švelnesnis. Abu šie būdai gali padaryti žmones laimingesniais, išvaduodami iš korporacijų pančių, bet abiejuose yra ir savų problemų.

Pirmasis – besąlygiškos pajamos. 2017 metų sausį Nyderlanduose prasidės eksperimentas: 250 šalies gyventojų 2 metus iš valstybės biudžeto kas mėnsį gaus po 960 eurų. Jie galės gauti dar po 150 eurų, jei užsiims savanoriška veikla (pavyzdžiui, padės remontuoti mokyklas). Bet savanorystė – tik galimybė, dalyviai galės visai nedirbti, jei nenorės.

Panašų eksperimentą kitais metais planuoja atlikti Suomija. Dalyvių bus gerokai daugiau – 10 tūkstančių, o besąlygiškos pajamos sieks 560 eurų per mėnesį. Kanados Ontario provincijoje besąlygiškos pajamos bus $1320 per mėnesį, bet jų galės tikėtis tik skurdžiai gyvenantieji.

Besąlygiškų pajamų idėjos kritikų netrūksta: neaišku, iš kur bus surenkamas valstybės biudžetas, jei visos lėšos teks gyventojų išmokoms. Pats Jamesas Livingstonas siūlo pakelti mokesčius privačiam verslui ir taip papildyto biudžetą. Daugeliui tokia idėja skamba utopiškai. Be to, gaudamas besąlygiškas pajamas, žmogus visiškai priklausys nuo valstybės. Šių metų birželį Šveicarijoje vyko besąlygiškų pajamų įvedimo referendumas (buvo siūloma kiekvienam šveicarui kas mėnesį mokėti po $2500), tačiau 77% rinkėjų idėjai nepritarė. Besąlygiškų pajamų šalininkai tvirtina, kad tai įvyko dėl nepakankamo gyventojų informavimo – biuletenyje nebuvo nurodyta, kokios sumos gali tikėtis kiekvienas pilietis.

Antrasis būdas – darbo valandų skaičiaus mažinimas. Bedarbystės sąlygomis taip būtų užtikrinamas dalinis užimtumas didesniam žmonių skaičiui. Be to, taip galėtų padidėti žmonių pasitenkinimas gyvenimu. Populiarios knygos „The 4-Hour Workweek“ autorius Timothy Ferriss kaip pavyzdį pateikia savo biografiją: anksčiau jis biure sėdėdavo po 14 valandų per parą ir buvo nelaimingas, o paskui savo santykį su darbu įvertino naujai. Jis pataria užimtiems viršininkams deleguoti dalį darbų pavaldiniams. Jis taip pat mano, kad darbe veikia taisyklė: 80% numatytų darbų prisireiks vos 20% numatyto laiko.

Iki keturių darbo valandų savaitės žmonijai dar toli, bet darbo trukmės trumpinimo tendencija aiški. Šiais metais keli darbdaviai Švedijoje perėjo prie šešių valandų ilgio darbo dienos. Remiantis EBPO statistika, (atsižvelgiama ir į visišką ir į dalinį užimtumą), Nyderlanduose vidutiniškai vietoje standartinių 40-ies valandų dirbama 27. Prancūzijoje oficiali darbo savaitė trunka 35 valandas, o vidutiniškai dirbama po 28,5, Švedijoje vidutinė darbo savaitė – 30 valandų.