Viskas įmanoma kai labai nori: fotografo darbą į farmacijos verslą iškeitusio lietuvio istorija

Profesionalias tarptautinių garsenybių fotosesijas jaunas lietuvis iškeitė į farmaciją ir nusprendė gaminti vitaminus. Nors medicinos specialistai sukiojo pirštą ties smilkiniu, po trejų metų sunkaus darbo buvęs fotografas pristatė natūralius maisto papildus.

– Ko buvote pasiekęs fotografijoje prieš pakeisdamas veiklos kryptį?

– Buvau labai daug išmokęs, perpratęs tą darbą. Dirbdamas fotografu pamačiau užkulisius ir ėmiau savęs klausinėti, ar aš tikrai noriu iki pensijos dirbti šioje srityje. Nebuvau tuo užtikrintas. Komercinio fotografo darbas visada toks pat – patenkinti klientą. Visada liksi jo užgaidų vykdytoju. Kuo svarbesnis klientas, tuo mažiau laisvės fotografui. Aš nenorėjau būti tiesiog mygtuko spaudytoju.

Fotografijos pasaulis man jau buvo visiškai aiškus. Žinojau, ką ir kaip daryčiau ateinančius 40 metų, jei ten likčiau. Suvokiau, kad tame darbe pačios fotografijos gal tik 10 proc., kad iššūkių bus mažai, o dalykų, kurie netenkins – daug. Tai buvo kaina, kurią reikia sumokėti už galimybę tapti populiariu komerciniu fotografu, manęs ji neviliojo. Tiesiog noriu turėti fotografiją kaip hobį, rankomis ryškinti nuotraukas, kurias dariau taip, kaip norėjau pats, ne kaip man liepė.

– Kodėl farmacija?

– Atsitiktinumų virtinė pasuko mane link farmacijos. Nebuvo kažkokio įvykio ar sąmoningo sprendimo tai pradėti. Su draugu kartą domėjomės, kaip, kur, per kiek laiko pagaminami maisto papildai. Kas juos kuria? Man atsivėrė tokia naujovių erdvė, karštligiškai bandžiau suprasti ir išsiaiškinti detales. Tuo metu supratau, nežinau, kaip, bet noriu tai išmėginti.

– Kaip buvusio fotografo užmojį kurti vitaminus vertino profesionalai?

– Na, šioje rinkoje dažnai jaučiuosi visiškas naivuolis, į kurį profesionalai žvelgia kaip į lunatiką. Tai atspindėtų vieno Lietuvos vaistinių tinklo apskrities direktoriaus požiūris. Susitikome papietauti, produkto dar negaminome, idėja buvo tik popieriuje. Papasakojau, kokie mūsų planai, ką jau žinome, ko nežinome. Idėja jam patiko, jis paskaičiavo, kad vien pabandymui mums reikės 3 mln. svarų sterlingų.

Atsakiau jam, kad turiu 3 tūkst. Jis sutriko, nesuprato, juokauju ar tiesiog švaistau jo laiką. Tiesiog atsistojo ir išėjo. Praėjusią savaitę nusiunčiau jam dovanų mūsų vitaminų. Kalbėjau su pora galimų investuotojų. Tai vienas pasakė – Tomukai, kurk tu kokių marškinėlių įmonę, aš tau duosiu tiek pinigų, kad nežinosi, kur dėti. O kitas pasakė – man atrodo, jaunuoli, tau reikėtų medikamentų pavartoti pačiam, o ne juos gaminti. Toks požiūris mane tik dar labiau paskatino veikti.

– Kiek žmonių dirbo prie paties produkto kūrimo?

– Vitaminų formules kūrė keliolika žmonių laboratorijoje. Aš pats pro mikroskopą nežiūrėjau, pasitikėjau savo srities specialistais. Bendravau su mokslininkais, jie man aiškindavo, kaip veikia vienas ar kitas elementas. Mano tikslas buvo atrasti produktą, kurio dar nėra. Tarkime, man pasako, kad taip dar niekas nekūrė, nes savikaina per didelė, tad paprašau naudoti būtent tas medžiagas.

Prašiau mokslininkų naudoti savo žinias, išnaudoti visą patirtį ir siūlyti, neriboti savęs dėl išlaidų, tiesiog kurti gerą produktą. Tai tarsi meninė kūryba, įvilkta į nemenišką specialybę.

– Jei pats nieko nesupratote, kaip nusprendėte, kad produktas geras?

– Pasitikėjau ekspertais. Visi ES farmacijos fabrikai reguliuojami specialių įstatymų. Pagaminus naują papildą, jis visapusiškai patikrinamas pačiame fabrike prieš paleidžiant į rinką. Tikrinant gaminiai suskirstomi į įvairias kategorijas. Mūsiškiai, natūralūs, pateko tarp geriausių, juos gali vartoti net besilaukiančios ar žindančios moterys. Turbūt todėl, kad aš nuoširdžiai norėjau gerų vitaminų, neturinčių šalutinio poveikio ir vengiau pardavinėti placebą.

– Ką vadinate gerais vitaminais?

– Bendrai farmacijos rinkoje mes tiesiog švaistomės pinigais. Vien savikainai išleidžiame keliais šimtais procentų daugiau, nei artimiausi konkurentai. Pačios farmacijos esmė ta, kad visiems jos reikia, bet jos niekas nesupranta. Todėl žmonės perka tai, ką jiems pasako. Didžiausias mano noras – neuždirbinėti iš žmonių skausmo. Nenoriu, kad mūsų kompanija gamintų vaistus nuo skausmo ar verstų žmones pirkti produktą tik todėl, kad jiems labai skauda.

Norime gaminti produktus, kurie būtų tarsi pagarbos reiškimas tavo paties sveikatai, ne priverstinė prekė, o savanoriška. Mes nesistengiame konkuruoti maža kaina ar įprasta išvaizda. Norisi išsiskirti iš kitų nuo produkto sudėties iki pakuotės gamybos.

– Kiek laiko prabėgo nuo idėjos iki galutinio gaminio?

– Treji metai žaidimo šachmatais, kuriuose yra daugiau figūrų, nei reikia, užrištomis akimis. Tai, ką supratau per visą tą laiką, tai, ką išmokau ir siekiau pritaikyti, tapo visiškai nebereikšminga. Prasidėjo naujas etapas. Produkto kūrimas, gamyba, išvaizda ir visa kita jau praėjo. Dabar prasidėjo derybos, klientų paieškos – visiškai naujas pasaulis.

– Papasakokite apie finansinę pusę, Londonas – brangus miestas, tuos trejus metus neteko badauti?

– Aš pats nelabai suprantu, kaip viskas susidėliojo, bet badauti neteko, turėjau darbą ir kartu kūriau šį projektą. Pinigai tik iš pradžių atrodė svarbiausias dalykas. Ilgainiui jie tapo savaime suprantamu darbo įrankiu, bet mažiausia bėda iš tų, su kuriomis tenka tvarkytis. Pinigų kiekis farmacijoje sėkmės nelemia, be to, jų niekada neužteks ir nuolat reikės investuoti.

– Su kokiomis bėdomis teko tvarkytis?

– Europos Sąjunga labai intensyviai reguliuoja farmaciją, tačiau iš teigiamos pusės. Reguliacija padeda kūrėjams sutrumpinti procesą. Šios srities verslo startuolio trūkumas – dokumentų gausa. Reikia atitikti maisto standartų, prekybos standartų, ES reikalavimus. Be galo daug popierizmo, kuriam prireikia labai daug laiko.

Daugiausia rūpesčių kelia konkurencinė aplinka, gamybiniai procesai, logistiniai dalykai. Farmacija yra be galo komplikuota, gausi nerašytų taisyklių, turi daugybę niuansų. Tačiau, kol veikla legali, nemėgini nieko paslėpti ar kreidos nevadini vitaminu C, viskas sutvarkoma.

– Kaip pats jaučiatės kardinaliai pakeitęs veiklos kryptį, nebuvo sunku įsilieti į naują rutiną?

– Jaučiausi ir tebesijaučiu puikiai. Atsirado daugybė naujų dalykų, kuriuos išmokau, dar yra daugybė, kurių nemoku. Nepasiilgstu fotografo darbo, skyriau visas jėgas naujai krypčiai. Manau, kad tik labai smalsūs žmonės gali jaustis patogiai dirbdami tokį darbą.

Viskas nuolat keičiasi, pavyzdžiui, dabartinė situacija Didžiojoje Britanijoje. Nuolat reikia mokytis kažko naujo, prisitaikyti prie aplinkybių ir tobulėti. Sužinojau, kad ant pakuotės negalime surašyti visų sudėtinių dalių, tai riboja įstatymai. Dėl to tiek labai gerų, tiek labai prastų vitaminų sudėtis pirkėjui atrodo lygiai tokia pati. Mano visos dienos kupinos naujienų ir skirtingų patirčių. Aš tuo mėgaujuosi.