Auksinis receptas, kaip galima uždirbti daugiau (Video)

Po persikėlimo iš Birmingemo į Tokijo Stiuartas Nomimitsu (Stewart Nomimitsu) beveik nustojo bendrauti su aplinkiniais. Giminės ir draugai ėmė nerimauti.

Be to, jie manė, kad Stiuartas jau gyvena biure, nes būdavo ten nuo ryto iki vėlyvo vakaro. Jo darbo grafikas buvo toks užimtas, kad jiems buvo sunku patikėti, kad jis tikrai tiek daug dirba.

Norėdamas juos įtikinti, Stiuartas nusprendė pateikti savo, Tokijo finansinių paslaugų industrijos biuro darbuotojo, darbo savaitės ataskaitą ir patalpino ją internete, kad jie galėtų įsivaizduoti, kaip atrodo jo gyvenimas.

Galiausiai jo YouTube pateiktas vaizdo įrašas tapo virusiniu, surinkęs daugiau nei milijoną peržiūrų.

Vaizdo įraše rodoma gana užimta 2015 metų darbo savaitė, kaip tik pačiu „karščiausiu“ finansiniam sektoriui metu – nuo sausio iki kovo mėnesio.

Taigi, nuo pirmadienio iki šeštadienio Stiuartas dirbo 78 valandas, tuo metu iš viso miegojo tik 35 valandas (šeštadienį jis dirbo dar 6 valandas, tačiau vaizdo įraše tai neparodyta).

Nomimitsu taip dažnai teko dirbti po 80 valandų per savaitę, kad kartą, būdamas namie, jis net apalpo. Pasak jo, kai baigėsi pats „karščiausias“ sezonas, visam biurui buvo labai blogai. Nomimitsu toks didelis krūvis buvo laikinas, tačiau jis sakė, kad „kai kuriose Tokijo kompanijose darbuotojai taip gyvena ištisus metus“.

Iš tiesų, įprotis rengti alinančius darbo maratonus stipriai įsišaknijo Japonijos kultūroje – čia net yra žodis „karosi“, pažodžiui reiškiantis „mirtį nuo pervargimo“.

Praėjusių metų spalio mėnesį Japonijos Sveikatos ministerija paskelbė pirmąją ataskaitą apie karosi. Dokumente pažymima, kad maždaug kiekvienoje iš keturių kompanijų (23 procentai visų valstybės kompanijų), kai kurie darbuotojai daugiau nei aštuoniasdešimt valandų per mėnesį dirba virš normos.

„Japonams būdingas stiprus pagarbos kolegoms jausmas, tačiau kartu jie nemoka išreikšti savo nuomonės, – pažymi Nomimitsu. – Todėl dauguma pavaldinių lieka biure tol, kol neišeina jų bosas, o tai gali būti gana vėlai“. Pasak jauno, dvidešimt šešerių metų vyro, išeiti iš darbo pirmam reiškia atitrūkti nuo kolektyvo.

Tačiau ar galima tvirtinti, kad Japonijoje, kur taip vertinama ilga darbo diena, darbo našumas yra didesnis nei kitose šalyse? Stiuartas Nomimitsu taip nemano. Be to, atsiranda daug įrodymų, kad viršvalandinis darbas ne tik kenkia žmonių sveikatai, bet taip pat gali sugriauti karjerą ir sumažinti bendrą kompanijos darbo našumą.

Kita valstybė žinoma jos piliečių siekiu dirbti viršvalandžius ir nenoru eiti atostogų, – tai Jungtinės Amerikos Valstijos. Neseniai Gallup apklausa parodė, kad vidutinis statistinis amerikietis, dirbantis visą darbo dieną, pluša 47 valandas per savaitę, t. y. beveik viena darbo diena daugiau nei tie, kurie laikosi įprasto standartinio grafiko „nuo 9 iki 5“. Be to, maždaug vienas iš penkių darbuotojų (18 procentų) pareiškė, kad jis dirba 60 ir daugiau valandų per savaitę.

Kuo mažiau, tuo geriau

Iš vienos amerikiečių kompanijos Project: Time Off ataskaitos matyti: nepaisant to, kad darbuotojai, kurie dirbo viršvalandžius, aukodami savo laisvą laiką, kurį galėjo praleisti šeimos ar draugų rate, per pastaruosius 3 metus gavo mažiau premijų, nei jų kolegos.

„Kaip paaiškėjo, tie darbuotojai, kurie ėmė daugiau atostogų dienų – nuo vienuolikos dienų – dažniau gaudavo premijas, ar didesnį atlyginimą, nei tie, kurie ilsėjosi mažiau kaip dešimt dienų“, – sakė Keiti Denis (Katie Denis), Project: Time Off tyrėja.

„Todėl, jei nėra pažangos kylant karjeros laiptais – o mums nepavyko rasti ryšio tarp karjeros augimo ir išdirbtų valandų skaičiaus, – tuomet, kodėl jums reikia dirbti daugiau?“, – priduria ji.

Laura Vanderkam, „Knygos apie prarastą laiką“ autorė pabrėžia, kad „žmogaus smegenys, kaip ir bet kuri kita sistema, negali nuolat dirbti“. Ir bandymai peržengti savo galimybių ribas gali liūdnai baigtis. „Peržengę mažėjančios grąžos liniją, pradedame daryti klaidas, – sako ekspertė. – Spręsdami kokius nors klausimus, pradedame pateikti ne pačias geriausias idėjas, dirbame ne visu pajėgumu.

Yra keletas būdų išvengti viršvalandinio darbo. Kaip jau buvo minėta, daugelis mano, kad biure būtina būti tuo metu, kai ateina ir išeina viršininkas. Tačiau, pasak Vanderkam, tai išsigalvojimas ir dažnai klaidinga prielaida.

„Į tai turėtume pažvelgti iš kitos pusės. Galbūt jūsų viršininkas ateina į darbą anksčiau, kad galėtų pabūti vienas ir jį erzina tai, kad jūs taip pat ateinate anksčiau“, – paaiškina ji.

Vanderkam taip pat yra įsitikinusi, kad daugelis žmonių nenori darbe daryti pertraukų, bijodami, kad kiti pamanys, kad jie yra nepakankamai darbštūs.

Kaip pažymima Stanfordo universiteto tyrime, darbo našumas mažėja po penkiasdešimties valandų per savaitę, o po 56 valandų – visiškai smunka. Ir tas darbuotojas, kuris prie darbo stalo praleidžia septyniasdešimt valandų per savaitę, per tas keturiolika papildomų valandų nepadarys nieko naudingo.