Atvirai apie tai, kaip dirba televizija: „yra žinių, kurių nesinori pranešti pirmiems“

Kasdien per žinias matome ne tik įvykius iš Lietuvos. Kad mus pasiektų naujienos iš užsienio, rūpinasi ir televizijos korespondentė J. Paškevičiūtė. Užsienio naujienomis žurnalistė domėjosi visada. Darbą pradėjusi radijuje, mėgstamos temos neapleido ir perėjusi į televiziją.

„Kai jau buvo atkurta Lietuva, kai prasidėjo laisvės dvelksmai, radijuje turėjau laidą „Planetos pulsas“. Kaip dabar sakoma, ji turėjo gerus reitingus. Tai buvo informacinė, analitinė laida – pagrindinis dėmesys buvo skiriamas užsienio informacijai, užsienio politikai. Ir staiga vieną gražią dieną gavau pasiūlymą – eik į televiziją“, – prisimena J. Paškevičiūtė.

Žurnalistė pasakoja svarsčiusi pasiūlymą, kol galop sulaukė tiesmuko paskatinimo ir nutarė iš radijo pereiti į televiziją.

„Iš pradžių buvo net ir gaila. Jaučiau, kad radijuje darbas daug labiau priklauso nuo tavęs paties, o televizijoje – daugiau dalykų, kurie priklauso ne nuo tavęs. Kartais gali puikiai parašyti ir puikiai padaryti, o kažkokie techniniai dalykai lemia tai, kad nesi patenkintas rezultatu“, – kalba J. Paškevičiūtė.

Dirbti su užsienio naujienomis moteris pasirinko neatsitiktinai. „Man tai buvo įdomu nuo jaunystės. Jeigu užsienio informacija domiesi nuosekliai, tai gali būti įdomiau už įdomiausią romaną, nes yra ir detektyvas, ir politika, ir pinigai – visos sritys, kurios žmogui įdomios“, – įsitikinusi pašnekovė.

LRT televizijoje žurnalistė dirba nuo 1994 metų: „Tik tiek, kad iš karto, [kai perėjau į televiziją], išvažiavau stažuotis į Vokietiją, vėliau pradėjau dirbti. Televizija pradėjo gauti šaltinių, atsirado vaizdinė informacija, buvo planas sukurti stiprų užsienio informacijos bloką.“

Paklausta, kiek reportažų yra sukūrusi, J. Paškevičiūtė juokiasi ir prašo lengvesnio klausimo. Jos teigimu, tai – tikrai didelis skaičius. „Jeigu skaičiuotume vidutiniškai, per dieną – po didelį, išsamų reportažą“, – priduria žurnalistė.

Darbą kasdien ji pradeda 10 ar 11 val. Tačiau esama atvejų, kai tai daryti tenka ir 7 ar 6 val. ryto, viskas priklauso nuo pasaulinių įvykių.

„Reportažas, prieš patekdamas į žiūrovų ekranus, nueina ilgą kelią“, – aiškina J. Paškevičiūtė.  Iš pradžių žurnalistai iš visų naujienų agentūrų srauto atrenka svarbiausius pranešimus. LRT turi prieigą prie keturių didžiųjų naujienų agentūrų, iš kurių gauna ir filmuotus vaizdus. Tai – Europos transliuotojų sąjungos naujienų tarnyba, „Reuters“, „Associated Press“ ir AFP.

Spręsdama, kas pateks į žinias, žurnalistė teigia besivadovaujanti dviem kriterijais. „Tai, apie ką kalba visas pasaulis, ir tai, kas svarbu Lietuvai: kas vyksta pas mūsų kaimynus – Latvijoje, Lenkijoje, Estijoje ir didžiojoje kaimynėje, kurios politika mums irgi labai svarbi“, – aiškina J. Paškevičiūtė.

Prieš parengdama naujieną žurnalistė skaito agentūrų pranešimus, laikraščių ar portalų tekstus, nuomones bei komentarus. „Yra ką veikti“, – tvirtina ji. Tuomet parengtą tekstą korespondentė įskaito ir įrašo montažinėje.

J. Paškevičiūtė sako, kad, pranešant naujienas, svarbu atskirti nuomones ir faktus. „Laikraščiuose dažnai rašoma kažkieno nuomonė, tačiau ji vis tiek turi būti subalansuota. Turi būti arba vidurys, arba įvairių pusių nuomonės, todėl reikia labai atsargiai elgtis, kad būtų aišku, ar tai komentaras, ar faktas“, – dėmesį atkreipia žurnalistė. 

J. Paškevičiūtė sako, kad jos darbe buvo ne viena atmintin įsirėžusi diena.

„Įstrigo Rugsėjo 11-oji, nes negalėjai patikėti savo akimis matydamas tai, kas vyksta. Matydavome tai kažkokiuose filmuose ir staiga matai, kad tai – tikras gyvenimas, ir negali patikėti savo akimis“, – pasakoja korespondentė. Įsimintini buvo ir pokalbiai su Lietuvos ar užsienio šalių vadovais, kitais svarbiais asmenimis.

Anot J. Paškevičiūtės, žurnalistinis darbas žavi galimybe viską sužinoti pirmam, tačiau kai kurios naujienos paveikia net ir daug patirties turinčius korespondentus.

„Faktiškai būni pirmas žmogus, kuris sužinai tokį dalyką. Buvo net ir tragiškų dalykų, kurių nenorėjau sužinoti. Pamenu, buvo Medininkų žudynės. Paskambinau į policiją, nes reikia žinias susirinkti. Paprastai tokie mandagūs, šaunūs pareigūnai sako: ponia, neturiu kada su jumis kalbėti, yra aštuonios aukos, skambinkit vėliau. Po kurio laiko paskambinau ir sužinojau. Ko gero, mes pirmi pranešėme tą žinią. Tokių žinių nenorėčiau daugiau pranešti pirma“, – tikina žurnalistė.

Dažnai žurnalistams tenka ir matyti vaizdus, kurie, kaip sako pašnekovė, siaubingi.

„Iki šiol prisimenu vaizdus iš Čečėnijos karo ir net nenoriu apie tai kalbėti“, – sako J. Paškevičiūtė.

Tai – blogoji medalio pusė, tačiau būna ir žinių, kurias pranešti pirmai – didelis malonumas. „Būna smagu, kai sužinai, kad nutiko kažkas gero, geri poslinkiai, susitarta dėl taikos ar panašiai“, – pasakoja ilgametė LRT darbuotoja.

Paklausta, ar dar įsivaizduoja save kur nors kitur – ne televizijoje ir ne LRT, moteris kiek sutrinka: „Dabar jau labai sunku įsivaizduoti po šitiek metų. Sunkiai.“