Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonės » Kaip mes gyvename

Kokią švietimo sistemą labiau primena Lietuvos mokyklos - Baltarusijos ar Suomijos? Išsamus palyginimas ir didžiuliai kontrastai (Video)

2017-08-23 (0) Rekomenduoja   (15) Perskaitymai (165)
    Share

Baigiasi paskutinis vasaros mėnuo, artėja rugsėjis, į šiltuosius kraštus netrukus išskris paukščiai. Kaip būtų gerai, kad ant savo sparnų, kaip toje pasakoje, jie išsineštų visas švietimo sistemos bėdas, o mokytojams pabertų auksinių plunksnų. Gal nebeliktų švietimo įstaigų profsąjungos visiems pasėto nerimo: ar bus sugadinta naujųjų mokslo metų šventė?

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Turbūt nė viena kita sistema Lietuvoje nepatyrė tiek išmėginimų, kiek švietimo. Kiekviena nauja valdžia visaip stengdavosi ją reformuoti. Ko tik neteko išgyventi mokiniams, jų tėvams ir mokytojams, studentams ir dėstytojams per tuos 27 metus nuo nepriklausomybės atkūrimo.

O juk viskas prasidėjo nuo šviesaus atminimo dr. Meilės Lukšienės Tautinės mokyklos koncepcijos plevenimo ore dar Sąjūdžio užgimimo metais, o baigėsi... Būtų gerai, kad ta pabaiga būtų matyti... Bet, kaip toj dainoj: kas gera, prisiminkime, kas bloga, lai išblės...

Aukštasis išsilavinimas reikalingas?

Ar įmanoma sukurti tokią švietimo sistemą, kurioje tiek mokytojai, tiek mokiniai jaustųsi esą kūrėjai, kur mokytojo statusas prilygtų gydytojo ar advokato statusui, koks yra Suomijoje, kad mokykloje galėtų atsiskleisti visi ir visų mokinių gabumai ir polėkiai? 

Pasirodo, galima. Pasaulyje yra puikiai veikiančių švietimo sistemų, tad yra iš ko imti pavyzdį. Juk visi supranta: Lietuvos mokyklos turėtų pradėti ruošti ne darbo biržos durų varstytojus ar darbininkus Norvegijos žuvų fabrikams, bet Lietuvos ūkiui reikalingus specialistus, ir nebūtinai tik su aukštuoju išsilavinimu.

Štai Australijoje veikiančio fondo „Skilling Australia Foundation“ ataskaitoje pažymima, kad devyni iš 10 darbų, kurių paklausa per ateinančius penkerius metus šalyje bus didžiausia, reikalaus ne universitetinio, o profesinio išsilavinimo.

Rusijos vicepremjerė Olga Golodec liepos viduryje pareiškė, kad dviem trečdaliams rusų nereikia aukštojo išsilavinimo – daugeliui profesijų pakaks specialiojo vidurinio. O ar kas nors galėtų pateikti bent apytikrius skaičius, kokių specialistų artimiausiu laiku reikės Lietuvai? O ilgalaikėje perspektyvoje?

Telieka tikėti, kad valdžia žino, kitaip negi būtų taip entuziastingai pradėjusi aukštųjų mokyklų pertvarką.  Suomijoje, kur daugelis žmonių irgi atsisako siekti aukštojo išsilavinimo, praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio pradžioje reformuota švietimo sistema yra laikoma viena iš geriausių pasaulyje, o mokslas ten, išskyrus ikimokyklinio ugdymo įstaigas, – nemokamas.

Kaipgi ji sustyguota? Ar labai skiriasi nuo mūsiškės, o kokią sistemą labiau primena mūsiškė – suomišką ar baltarusišką? Tad ir pakalbėkime apie tai. Apie Suomijos švietimo sistemą pasakoja portalai „e-finland.ru“ ir „gubdaily.ru“.

Vaikų darželiai

Mokymas Suomijoje, kaip ir bet kurioje kitoje šalyje, prasideda ne nuo institutų, akademijų ar universitetų, o nuo ikimokyklinio ugdymo. Vaikų darželiai yra trijų rūšių: savivaldybių, privatūs ir šeimos darželiai. Tėvai patys pasirenka, į kokį darželį leisti vaiką. Mokestis už darželį priklauso nuo šeimos pajamų. Į darželius vaikai priimami nuo 9 mėnesių iki 7–8 metų. O nuo šešerių metų vaikai nemokamai pradedami rengti mokyklai. Kai kada vietų darželiuose pritrūksta, ir tada valstybė kas mėnesį šeimai papildomai sumoka nemenką sumą, kad vienas iš tėvų liktų su vaiku namuose. Suomijos darželiuose pagal įstatymą kiekvienas auklėtojas prižiūri keturis vaikus, todėl grupės darželiuose paprastai būna mažos.

Mokyklos

Išlaidos švietimui Suomijoje sudaro 12,2 proc. viso valstybės biudžeto. Didžioji sąnaudų dalis tenka mokykliniam ugdymui ir specialiajam viduriniam mokslui finansuoti. Suomijoje nepriimta mokyklą rinktis – visi vaikai eina į artimiausią. Taip yra todėl, kad mokyklos nėra skirstomos į geras ir blogas – mokymo lygio skirtumas yra minimalus.

Pagal mokyklinio ugdymo subalansuotumą Suomija pirmauja Europoje. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) duomenimis, švietimo kokybė geriausiose ir blogiausiose Suomijos mokyklose skiriasi tik 6 proc., o EBPO vidurkis yra 37 procentai.

Ir, svarbiausia, vaikams per pertrauką netenka bėgti į artimiausią kioską pirkti bulvių traškučių ir kokakolos – visose mokyklose vaikai nemokamai pamaitinami sočiais pietumis. Be to, vyriausybė aktyviai prisideda prie mokytojo profesijos prestižo palaikymo.

Kaip atrodo pamokos Suomijos mokykloje?

Dabar norinčių mokyti vaikus Suomijoje yra dešimt kartų daugiau nei laisvų darbo vietų, o konkursas į Helsinkio universiteto (įkurto 1640 metais kaip Turku karališkoji akademija, kai Suomija dar įėjo į Švedijos Karalystės sudėtį, ir į Helsinkį perkelto 1829 metais po didelio gaisro. – Red.)

Pedagogikos fakultetą – 20 žmonių į vieną vietą. Kalbant apie esamus mokytojus, 90 proc. iš jų yra visiškai patenkinti savo statusu, o 60 proc. mano, kad jie yra labai vertinami visuomenėje (šis rodiklis didesnis tik Pietų Korėjoje). Darbo užmokestis Suomijos mokykloje viršija šalies vidurkį: paprastas pradinių klasių mokytojas gauna 3500 eurų per mėnesį, profesinės mokyklos mokytojas – 4500.

Namų darbų mokiniams užduodama labai nedaug, o pirmose šešiose klasėse jų žinių apskritai niekas nevertina. „Svarbiausia – parodyti, kaip reikia mokytis, ieškoti informacijos ir rasti savo pašaukimą“, – sakė Suomijos mokslininkas Pasi Salbergas.

Nėra Suomijos švietimo sistemoje ir mokytojams privalomų laikytis griežtų reglamentų. Kiekvienas mokymo programą gali „atskiesti“ savo metodikomis ir pasirinkti tinkamiausius vadovėlius – nepriklausomai nuo metodininkų rekomendacijų.

Bendrasis lavinimas

Baigęs pagrindinę mokyklą, kur mokomasi nuo 7 iki 16 metų,  gali siekti vidurinio išsilavinimo. Būtent jis suomiams ir yra pagrindas, jo siekia 95 proc. pagrindinių mokyklų baigusiųjų.

Yra du būdai viduriniam išsilavinimui įgyti: mokytis gimnazijose, kur yra nuodugniai studijuojama teorija ir rengiamasi studijoms universitete, arba mokytis profesinėse mokyklose: čia didesnis dėmesys skiriamas praktiniams įgūdžiams ugdyti, kurių reikės būsimai profesijai. Su mokyklomis bendradarbiauja privačios kompanijos ir gamyklos, kurios jas remia ir pasirenka praktikantus iš geriausiai besimokančiųjų.

Daugelis moksleivių dirba individualiai su specialiais instruktoriais, o mokymo procese daug dėmesio skiriama projektams, kurie įgyvendinami pačių mokinių stebėjimų pagrindu. Populiariausios mokymo įstaigos Suomijoje yra susijusios su technologijomis ir transportu (36 proc. moksleivių), verslu ir administraciniu valdymu (19 proc.), sveikata ir socialine sritimi (17 proc.).

Gimnazijose moksleiviai lanko teorinius kursus, kuriuos gali laisvai pasirinkti pagal savo pageidavimus. Tvarkaraštis taip pat sudaromas individualiai. Po trejų mokymosi metų laikomas pirmas rimtas egzaminas. Mokyklinis ugdymas Suomijoje baigiasi sulaukus 19 metų amžiaus.

Dėl stojimo į aukštąsias mokymo įstaigas – sudėtingiau. Vietų skaičius universitetuose ir institutuose reguliuojamas pagal paklausą darbo rinkoje, todėl daugybė abiturientų atsijojama, kitiems tenka laukti stojimo 2–3 metus. Taigi vidutinis pirmo kurso studento amžius šiandien yra 21,5 metų, o 20 proc. įstojusiųjų – vyresni nei 26 metų.

Suomijoje nelaikoma, kad vidurinis išsilavinimas yra nevisavertis, jį turintis žmogus gali susirasti normalų, gerai mokamą darbą, todėl maždaug pusė gyventojų yra pasirengę palaukti. Maža to, suomiai mano, kad grįžti mokytis niekada ne vėlu – ketvirtadalis suaugusių šalies gyventojų nuo 25 iki 64 metų ir toliau studijuoja.

Baigęs profesinę mokyklą ir įgijęs darbo patirties žmogus gali tęsti mokslus išplėstinių studijų kursuose arba aukštojoje profesijos mokymo įstaigoje. Įdomus faktas: mokyklų pastatus Suomijoje projektuoja geriausi šalies architektai, atsižvelgdami ir į pačių moksleivių (vyresniųjų klasių) bei jų tėvų nuomonę, todėl Suomijos mokyklos nepanašios nei į kareivines, nei į ligonines. Vienoje klasėje vienu metu dirba du mokytojai – tai sumažina krūvį ir labai supaprastina bei paspartina sprendimų priėmimo procesą. Po kiekvienos pamokos moksleiviai gali pasakyti, ką jie įstengė suprasti, o ko – ne.

Pažymėtina, kad dėstomo dalyko nesupratimas nelaikomas vaiko kalte, o pripažįstama, kad ruošdamasis pamokai mokytojas kažko nepadarė, kad perteikiamas žinias mokiniai galėtų suprasti ir perimti. Suomijos švietimo ministerija vykdo vadinamąją ugdymo sistemos išlyginimo politiką.

Tai reiškia, kad mokymas visur ir visiems turi būti vienodas tiek savo turinio, tiek prieinamumo prasme – mokyklų tankumas šalies teritorijoje turi būti vienodas. Tarkime, retai apgyvendintoje Laplandijoje mokyklų turi būti nė kiek ne mažiau negu tankiai apgyvendintose vietovėse.

Aukštasis mokslas

Suomijoje, kurioje gyvena 5,5 mln.žmonių, yra 15 valstybinių universitetų ir 27 politechnikos institutai, arba kitaip dar vadinami taikomųjų mokslų universitetai. Universitetai yra sutelkę dėmesį į mokslinį darbą ir tyrimus. Norint gauti bakalauro diplomą reikia studijuoti trejus metus, magistro – dvejus.

Institutai suteikia profesinį išsilavinimą studijuojantiems vieną iš daugiau nei 50 dalykų – nuo dailės iki technologijų. Mokymasis bakalauro laipsniui gauti trunka nuo 3,5 iki 4,5 metų, o į magistro laipsnį galima pretenduoti išdirbus trejus metus pagal specialybę.

Aukštajam mokslui Suomijos vyriausybė išleidžia gerokai daugiau už pagrindinius savo  partnerius EBPO – 16 714 eurų per metus vienam Suomijos studentui, kai šiai organizacijai priklausančių šalių vidurkis yra 13 528 eurų.

Tačiau dabar valstybės išlaidos švietimui yra mažinamos dėl ekonominės krizės šalyje. Dabartine švietimo sistema suomiai yra patenkinti, artimiausioje ateityje jie nesiruošia jos reformuoti.  Be to, skirtingai nuo daugelio šalių, Suomija nesiekia ženkliai padidinti žmonių su aukštoju išsilavinimu dalies.

Nuo 2000-ųjų iki 2012-ųjų metų suaugusių žmonių (nuo 25 iki 34 metų amžiaus), kurie baigė Suomijos universitetus ir institutus, skaičius išaugo tik vienu procentu – nuo 39 iki 40. Viso pasaulio mastu ši dinamika yra kitokia: rodikliai gerokai aukštesni: Korėjoje šis skaičius išaugo beveik 30 proc. (nuo 37 iki 66), Norvegijoje – 10 proc. (nuo 35 iki 45), Nyderlanduose – 14 proc. (nuo 27 iki 41).

Keletą įdomių faktų apie Suomijos švietimo sistemą pateikė portalas „businessinsider.com“:

  • skirtumas tarp silpniausių ir stipriausių mokinių Suomijoje yra mažiausias pasaulyje;
  • pradinių klasių mokiniams per dieną skiriamos 75 poilsio minutės (JAV – 27 min.);
  • mokytojai klasėje praleidžia tik 4 valandas per dieną – 2 valandas per savaitę jie skiria profesiniam tobulinimuisi;
  • Suomijoje visi mokytojai turi magistro laipsnį (magistro studijas apmoka valstybė);
  • Suomijos švietimo sistemai mokytojai renkami iš 10 procentų geriausiai aukštąsias mokyklas baigusių absolventų;
  • mokytojams nemokamos piniginės premijos už nuopelnus.

Neįveikiami kontrastai

O štai kokiais įspūdžiais apie Suomijos mokyklas, lygindama su baltarusiškomis, interneto svetainėje „people.onliner.by“ dalijasi mokymo centro „100 balų“ darbuotoja, baltarusių ir anglų kalbų repetitorė Ieva Gilevič. Jos straipsnis pavadintas „8 žingsniai virš bedugnės tarp Suomijos ir Baltarusijos mokyklų“. Tad spręskite patys, kuriai iš šių dviejų švietimo sistemų artimesnė mūsiškė.

„Neįtikėtina mokyklų lygybė pagal parengimo lygį, kuris yra labai aukštas: nėra elitinių ar silpnų mokyklų, mokyklų labai talentingiems vaikams. Vaikai su nedideliais fiziologiniais ir psichiniais sutrikimais mokosi kartu.

Baltarusijoje bent jau įprastinių mokyklų ir gimnazijų lygio skirtumas didžiulis ir akivaizdus. Dėl to ir amžina kova dėl vietų mokyklose, kurių rodikliai aukštesi, amžinas vietų trūkumas ir neteisybė. Apie ribotų gabumų vaikučius nėra ko nė kalbėti – valstybė juos iš esmės eliminuoja iš visuomenės gyvenimo, nepalikdama teisės į lygias galimybes.

Tem labai gerbiamos visų ugdymo proceso dalyvių teisės ir jos nepažeidinėjamos. Draudžiama mokinius lyginti vieną su kitu, skirstyti juos į blogus ir gerus, genialius ir bukus.  Sunkiais atvejais su vaikais dirba aukštos kvalifikacijos socialiniai pedagogai, tokiu būdu mokytojui nebereikia atlikti žandaro vaidmens.

Savo ruožtu mokytojai, bendraudami su vaikais ir jų tėvais, išlaiko protingą atstumą – tai leidžia išlaikyti visą mokymo ir ugdymo procesą bei bendravimą reikiamo lygio.  Informacija apie tėvų socialinį statusą, profesiją, darbovietę ir t.t. yra draudžiama. Išimtis – tik jei iškyla būtinybė susidarius kokiai nors sudėtingai situacijai, tiesiogiai susijusiai su vaiku.

Baltarusijos mokyklose pagarbos trūkumas tapo liūdna egzistavimo norma. Mokytojai žemina mokinius, mokiniai – mokytojus, mokytojai – tėvus, tėvai – mokytojus, administracija – mokytojus, ir t.t.  Tai uždaras ratas, kuris egzistuoja visur didesniu ar mažesniu mastu. Liūdnai pagarsėjusi informacija apie moksleivių buvimo vietą vasaros atostogų metu, išsami informacija apie tėvus... Na ir, žinoma, tėvų susirinkimai, kur viešai svarstomas kiekvienas mokinys. Ir tik nesakykite, kad to nėra!

Materialinė pusė. Greta didelių mokytojų atlyginimų ir puikaus absoliučiai visų mokyklų aprūpinimo, suomiai vidurinį išsilavinimą gauna visiškai nemokamai. Be to, be paties mokymo, moksleiviai nemokamai maitinami, nereikia mokėti už mokomąją literatūrą ir kanceliarines prekes, nieko nekainuoja ir visa užklasinė veikla (ekskursijos, kino teatrų, muziejų lankymas, ir t.t.).

Bet kokios rinkliavos iš tėvų bet kokiems tikslams uždraustos įstatymu. Esu tikra, kad čia kiekvienas skaitytojas liūdnai nusišypsos: mokytojas – prisiminęs savo algalapį, tėvai – prisiminę pastarąjį klasės remontą, mokinys – žinodamas, kad niekada nebus mokytoju dėl tų pačių priežasčių“, – liejo apmaudą I.Gilevič.

Revoliucijų vaisius skina priešai

Ir nors Suomijos mokytojų atlyginimai mūsų pedagogams gali sugadinti nuotaiką, vis dėlto reikia nepamiršti, kad Suomija štai jau bemaž 100 metų yra nepriklausoma, mokytojo statusas išlikęs toks, koks buvo ir tarpukario Lietuvoje.

Bet pakėlus užkardą nekviestiems svečiams iš rytų visai mūsų švietimo sistemai veikiai buvo smogta su bolševikiniu užsidegimu – juk patirties buvo pakankamai įgyta, naikinant Rusijos inteligentiją ir pirmiausia – švietimo sistemą.

Lietuvos švietimo įstaigų profesinės sąjungos Mažeikių rajono susivienijimo pirmininkė Judyta Tekingunduz neseniai pakvietė mokytojus ruoštis streikui. „Su Rugsėjo pirmąja apkasuose!“ – grėsmingai rėžė moteris. 

Prieš porą metų teko svečiuotis pas vieną prancūzų aristokratą. Kai liepos 14-osios rytą jį pasveikinau su Pranzūcijos nacionaline švente – Bastilijos paėmimo diena, jis liūdnai nusišypsojo, padėkojo ir pasakė: „Mano šeimai tai nėra šventė...“  Pasirodo, jo proseneliai buvo karaliaus aplinkos žmonės, ir per Didžiąją Prancūzijos revoliuciją visus juos išžudė.

Įstrigo atmintin jo pasakyti žodžiai: „Jokie klausimai neturėtų būti sprendžiami revoliucijomis, sukilimais, streikais. Žmonės turi susėsti, kalbėtis, aiškintis, tartis. Geriau prie vyno taurės, nei prie kraujo jūros. Revoliucijų vaisius skina priešai“.

Parengė Leonas Grybauskas




Verta skaityti! Verta skaityti!
(17)
Neverta skaityti!
(2)
Reitingas
(15)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
157(0)
91(1)
74(0)
56(0)
54(0)
51(0)
40(0)
34(0)
22(0)
21(0)
Savaitės
186(0)
185(0)
182(0)
182(0)
173(0)
Mėnesio
297(3)
289(0)
288(0)
285(6)
284(1)