Ar kartais jums neatrodo, kad viskas aplink jus yra netikra? Kodėl tūkstančiai žmonių mano, kad yra sekami, o visas gyvenimas - surežisuotas spektaklis?

Nypost.com pakalbino keletą šių žmonių. Jie nesistebėjo, kad žurnalistai juos surado - juk jie yra nuolat sekami. Šie žmonės jaučia, kad į juos visada yra nukreiptos kameros, o kiekvienas žingsnis socialiniuose portaluose yra ištransliuojamas tam tikram nepažįstamų žmonių ratui. „Mano namuose buvo blakių, mano automobilyje buvo blakių, mano skambučių ir visų susitikimų buvo klausomasi. Visi žinojo, ką aš veikiu, pradėjau girdėti daug gandų apie save. Nebuvo taip sunku suprasti, kas dedasi“.

Šis žmogus, kuris, savaime aišku, nepaminėjo savo vardo, taip pat sakė, kad visi aplinkiniai jam kenkė ir jį kankino - patyčios, blogi pažymiai mokykloje, kitos nesėkmės - viskas buvo suorganizuota iš anksto ir įvykdyta draugais, pažįstamais ir kolegomis apsimetusių profesionalų. Jam taip įgriso sekimas, kad jis persikėlė į Dubajų.

Gali pasirodyti, kad nieko keisto - juk būna visaip pakvaišusių žmonių - tačiau save „Trumeno Šou“ filmo herojais mato daugybė žmonių. Jie socialiniuose tinkluose buriasi į grupes, kur aptarinėja kaip sužinojo, kad yra „grupinio sekimo“ aukos. Nemažai jų tiki, kad yra veikiami hipnozės, minčių valdymo metodų, kai kurie yra įsitikinę, kad po oda turi mikroschemas, kurios palengvina sekimą.

Stanfordo Universiteto profesorius Elias Aboujaoude teigia, kad pats fenomenas nėra naujas, tačiau šiais laikais jis reiškiasi kur kas stipriau. Tai - klasikinis šizofrenijos požymis, tačiau dabar apie tai girdime dažniau dėl socialinių tinklų. Žmonės gali atviriau dalintis savo įsivaizdavimais, o tie, kurie turi šizofreninių tendencijų, tarsi užsikrečia šiomis mintimis jas perskaitę. Šį klaidingą įsivaizdavimą dar labiau paskatina ir naujienų portaluose matomi pranešimai apie šnipinėjimą, informacijos perdavimą korporacijoms, persekiotojus socialiniuose tinkluose. Nors šios problemos yra tikros, jos yra globalios, tačiau sergantys žmonės egocentriškai save priskiria siauram aukų ratui.

Šiose grupėse socialiniuose tinkluose atsiranda ir tokių, kurie teigia išgyvenę vyriausybės persekiojimą ir dabar atlieka mentorių vaidmenį. Šie žmonės bando įrodyti grupinio sekimo aukoms, kad tai nėra jų psichikos sveikatos problema, o tikrovė. Gavę patvirtinimą šie sergantys žmonės neieško pagalbos, nes jaučiasi ją gavę, ir toliau tiki, kad yra sekami.

Galiausiai, nors reikėtų kaltinti šizofreniją ir kitus psichikos sveikatos sutrikimus, atsakomybės perkėlimas yra labai dažnas dalykas. Kai jūsų kaimynas mano, kad jums labiau sekasi todėl, kad jūs darote ką nors nelegalaus, studentas kaltina užduotį dėl neteisingo savo atsakymo, o tūkstančiai mano, kad yra nuskriausti valdančiųjų politinių jėgų, šizofrenikai yra įsitikinę, kad jų dantys krenta dėl slaptų eksperimentų, o kiekviena nesėkmė yra surežisuota kažkokių aukštesnių visuomenės sluoksnių atstovų. Tai - labai plona linija, kuri tik dar ryškėja dėl socialinių tinklų suteiktos auditorijos savo jau turimiems įsitikinimams patvirtinti.

Bet ar yra išeičių? Žmonės, kurie mano, kad yra nuolat sekami, dažnai atsiriboja nuo aplinkinių. Tačiau jei tik įmanoma, artimieji turėtų padėti kreiptis į gydytojus - jokie pašnekesiai ir logiška argumentacija, deja, tokiems žmonėms padėti negali.