Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonės » Kaip mes gyvename |
Tai straipsnis iš rašinių ciklo. Peržiūrėti ciklo turinį
|
Didžiausia artimiausio laikmečio grėsmė – ne tai, kad dėl technologinės pažangos atotrūkis tarp laisvų ir autokratinių valstybių dar labiau padidės. Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą! Didžiausia grėsmė – kad abiejų tipų sistemose pradės pildytis distopinės George`o Orwello ir Aldouso Huxley vizijos, nuomonių ir komentarų portale project-syndicate.org rašo Europos užsienio santykių tarybos direktorius Markas Leonardas. Pastarosiomis savaitėmis pasaulio žiniasklaida mirgėte mirgėjo straipsniais apie tai, kaip technologijos žlugdo politiką. Autokratinėse šalyse, kaip antai Kinijoje, baiminamasi supergaliomis disponuojančių Didžiojo brolio valstybių, kaip G. Orwello romane „1984-ieji“. O demokratinėse valstybėse, pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose, nerimaujama, kad technologijų bendrovės, leisdamos nevaržomai sklisti dezinformacijai ir padėdamos kurti ideologinius „filtrų burbulus“, toliau didins politinę ir socialinę poliarizaciją ir taip prišauks situaciją, panašią į tą, kurią A. Huxley vaizduoja romane „Puikus naujas pasaulis“. Tiesą sakant, suartindamos demokratiją su diktatūra, naujosios technologijos kaip tik užkerta kelią abiejų šių distopinių vizijų išsipildymui. Tačiau tai nereiškia, kad baimintis nėra ko. Piliečiai akylai stebimiŽiniasklaidos išplatintuose pranešimuose apie 19-ąjį Kinijos komunistų partijos suvažiavimą daugiausia kalbėta apie šalies prezidento Xi Jinpingo galių konsolidavimą. Stebėtojai įspėja, kad šis žmogus kuria informacinio amžiaus diktatūrą, kurioje technologijos, užuot – kaip anksčiau tikėtasi – suteikusios Kinijos liaudžiai laisvę, tik padės jam įtvirtinti savo valdžią. Internetas suteikia valdžios institucijoms galimybę susirinkti pačią įvairiausią informaciją apie eilinių šalies piliečių reikmes, jausmus ir siekius, o tai leidžia Kinijos vyriausybei veiksmingai žaboti visuomenės nepasitenkinimą. Kitaip tariant, dabar Kinija, siekdama užtikrinti stabilumą, ne naudoja jėgą, o pasitelkia didžiuosius duomenis, rašo M. Leonardas. O didieji duomenys iš tikrųjų dideli. Daugiau kaip 170 milijonų veidus atpažįstančių stebėjimo kamerų seka kiekvieną žmogaus žingsnį. Apsaugos sistemos su dirbtinio intelekto technologijomis gali atpažinti nusikalstama veikla įtariamus asmenis, jiems minant dviratį ežero pakrante ar perkant koldūnus iš gatvės prekeivio, ir akimirksniu apie tai informuoti policiją. Stebėjimo kameromis užfiksuoti duomenys patenka į vadinamąjį „socialinio kapitalo“ duomenų banką. Naudodamasis šio banko duomenimis, režimas kaupia storas bylas apie savo piliečių kreditingumą, vartojimo modelius ir bendrą patikimumą. Kinijos komunistų partija technologijas naudoja ir savo bendrapartiečių priežiūrai: sukurta dešimtys partijos narių vidaus komunikacijai skirtų mobiliųjų programėlių. Tačiau tuo pat metu kai kurie technologijų plėtros aspektai, kurie šiaip jau galėtų atverti nemažas galimybes, yra blokuojami. Reikalaudama, kad visos technologijų bendrovės savo serverius būtų įrengusios Kinijoje, vyriausybė veiksmingai „diegia“ cenzūrą. Kur dingsta laisva valia?Technologijų poveikis Amerikos politikai – dar ryškesnis, tačiau jis analizuojamas labiau rinkos, o ne valstybės kontekste. Tarp labiausiai pastebimų elementų – melagingų naujienų vaidmuo formuojant praėjusių metų JAV prezidento rinkimų scenarijų. Bendrovė „Facebook“ pripažino, kad, vykstant rinkimų kampanijai, 126 mln. amerikiečių galėjo susidurti su melagingomis naujienomis. Kalbant apie naujesnius įvykius, specialusis prokuroras Robertas Muelleris, atliekantis tyrimą dėl galimo slapto Rusijos ir Donaldo Trumpo rinkimų štabo bendrininkavimo 2016-aisiais, buvusiam rinkimų kampanijos vadovui Paului Manafortui pateikė 12 kaltinimų, susijusių su jo veikla prieš prasidedant kampanijai. Tarp jų – „sąmokslas prieš Jungtines Valstijas“. D. Trumpo kampanijos patarėjas užsienio politikos klausimais George`as Papadopoulos apkaltintas melavęs FTB apie savo susitikimus su asmenimis, glaudžiai siejamais su Rusijos vyriausybe. Tiesa, jis jau pripažino savo kaltę ir nuo praėjusios vasaros bendradarbiauja su tyrėjais. Vis dėlto už šių skandalingų aplinkybių slypi kur kas daugiau nerimo keliantis dalykas – tai technologijų bendrovių gebėjimas kontroliuoti, kokia informacija pasieks vartotojus. Šiais laikais, kai žmogaus pasaulio suvokimą nulemia nematomi algoritmai, darosi vis sunkiau priimti sąmoningus sprendimus, o būtent juos filosofai laiko laisvos valios reiškimosi pagrindu. Technologijos trina ribasDidžiosios technologijų bendrovės, kurių vertė gali viršyti kai kurių valstybių BVP, siekia maksimalizuoti pelną, o ne socialinę gerovę. Tačiau dabar, kai dėmesio vertė ima pranokti pinigų vertę, nuo žmonių priimamų sprendimų gali priklausyti labai daug. Į akademinį lygmenį perėjęs „Google“ inžinierius Jamesas Williamsas teigia, kad, atėjus skaitmeniniam amžiui, prasidėjo nuožmi konkurencija dėl žmogaus dėmesio ir kad nedaugeliui pasiseka taip, kaip pasisekė D. Trumpui. Internetui jis reiškia tiek, kiek Ronaldas Reaganas savo laiku reiškė televizijai. Vis dėlto pažymėtina, rašo M. Leonardas, kad technologijų poveikis politikai nelabai priklauso nuo režimo tipo. Pasak jo, technologijos trina daug kam naudingą ribą tarp atviros ir uždaros visuomenės, taip pat tarp planinės ir laisvos ekonomikos, taip panaikindamos galimybę bet kuriai iš jų egzistuoti idealiu pavidalu. Edwardui Snowdenui atskleidus informaciją apie JAV nacionalinės saugumo administracijos vykdytą valstybinio lygmens sekimo programą, tapo akivaizdu, kad valdžios noras žinoti viską būdingas ne tik Kinijai. Atvirkščiai – JAV tai suvokiama kaip nacionalinio saugumo idėjos esmė. Kinijoje reikalai klostosi priešinga linkme. Taip, Kinijos vyriausybė spaudžia didžiąsias technologijų bendroves leisti jai tiesiogiai dalyvauti priimant svarbiausius verslo sprendimus ir suteikti jai prieigą prie duomenų. Tačiau, nepaisant to, internetas keičia kinų politikos ir ekonomikos pobūdį, reikalaudamas vis labiau atsižvelgti į vartotojų reikmes ir jas tenkinti. Norėdamas tai iliustruoti, M. Leonardas savo straipsnyje užsimena, kaip vienas jo bičiulis, anksčiau dirbęs paieškos sistemą „Baidu“ valdančioje bendrovėje, jam papasakojo apie tos bendrovės siekį kelti cenzūravimo kokybę. Šiuo tikslu, pasak jo, bendrovė atliko tyrimą, kuriuo norėjo išsiaiškinti, kokie cenzūravimo būdai vartotojams yra priimtiniausi. Technologijų milžinės bendrovės „Alibaba“ atstovo Jacko Ma nuomone, gali būti, kad Kinija naudojasi didžiaisiais duomenimis, siekdama sukurti tobulai pritaikytas valstybinės intervencijos priemones, kurios padėtų jai savo rezultatais pranokti laisvosios rinkos ekonomikas. J. Ma teigia tikįs, kad artimiausiais dešimtmečiais „planinė ekonomika plėsis ir plėsis“. Taigi didžiausią susirūpinimą skaitmeniniame amžiuje kelia ne tai, kad technologijos dar labiau atitolins laisvas visuomenes nuo autokratiškųjų. Didžiausią nerimą, pasak M. Leonardo, turėtų kelti tai, kad tiek laisvose, tiek autokratinėse sistemose gali imti pildytis didžiausios G. Orwello ir A. Huxley baimės, nulemdamos naujo tipo distopijos atsiradimą. Sėkmingai pildantis daugeliui didžiausių svajų, žmonėms gali pradėti atrodyti, kad jie laisvi ir įtakingi. Deja, jų gyvenimo būdą, vartojamą informaciją ir pasirinkimus iš tikrųjų nulems niekam neatskaitingo verslo ir valdžios elito valdomi algoritmai. |