Parduota jau septyni šimtai klonuotų šuпų, bet yra įdomus ir keistas dalykas - gyvūnų asmenybės nukopijuoti nepavyksta

Aktorė Barba Streisand papasakojo, klonavusi pernai nugaišusį savo šunį. Dabar pas ją gyvena dvi genetinės jo kopijos. Pasak Streisand, dar reikia luktelėti, kol jie paaugs, kad būtų aišku kuo jie skiriasi nuo originalo. Nors charakteriai skiriasi jau dabar.

Gyvūnų klonavimas tapo verslu dar šio amžiaus pirmajame dešimtmetyje, netrukus po to, kai buvo sukurta pirmoji genetinė žinduolio kopija – avis Doli. Ši technologija naudojama žemės ūkyje ir žirgininkystėje. Klonuoti arkliai naudojami polo: šiuo verslu užsiimanti kompanija Crestview Genetics išaugino apie šimtą klonų, kainuojančių nuo $500 tūkstančių iki $800 tūkstančių. Plačiojoje rinkoje atsirado ir naminių gyvūnų – kačių ir šunų – klonavimas.

Rinka

JAV naminių gyvūnų ir jų priežiūros rinkos metinė apyvarta yra maždaug 70 mlrd. dolerių. Nuo šio amžiaus pirmojo dešimtmečio vidurio ji padvigubėjo ir tebeauga po keletą milijardų kasmet. Vien gyvūnams skirtų įtaisų segmentas, prognozuojama, augs vidutiniškai po 12% per metus – iki $2,3 mlrd 2022 metais.

Gallup apklausos rodo, kad dauguma amerikiečių (63%) gyvūnų klonavimą laiko moraliai nepriimtinu. Tačiau sutinka, kad yra išimčių – daugelis pritaria klonavimo naudojimui nykstančių rūšių išsaugojimui, arba žmogaus organų auginimui transplantacijai (nors žmonių klonų idėja iš esmės vertinama negatyviai). Tačiau amžiaus pradžioje atliktų apklausų duomenimis, naminių gyvūnų kopijų kūrimui pritarė tik 15% respondentų.

„Sooam“ klonuotus šunis pardavinėjo po $100 tūkstančių. „ViaGen“ kainos mažesnės – $50 tūkstančių už šunį, $25 tūkstančiai už katę. Teksaso A&M universiteto klonavimo tyrėjų Charleso Longo ir Marko Westhusino nuomone, vystantis technologijoms, klonų kūrimas gali atpigti. Tačiau dabar, jų vertinimu, rinka orientuota į žmones, kuriems kelių dešimčių tūkstančių dolerių skirtumas nėra itin svarbus. Gal jų ir ne tiek daug, tačiau jie sutinka mokėti pasakytą kainą.

„ViaGen“ partneris Ronaldas Gillespie sako, kad klonavimas – logiška selekcijos tąsa. „Galima tiesiog veisti šuniukus, tikintis, kad jie bus panašūs į tėvus, – svarsto jis. – O mūsų instrumentas efektyvesnis. Klonas gauna ne pusę genų. Jis gauna visus šimtą procentų“.

Gyvūnai klonuojami, maždaug taip pat, kaip ir Doli prieš dvidešimt metų. Paimamas norimos kopijuoti katės ar šuns genetinės medžiagos pavyzdys (odos mėginys). Iš jo genetinė medžiaga perkeliama į gyvūno donoro lytinę ląstelę. Vėliau ji įsodinama surogatinei motinai. Taip gimsta klonas, turintis pradinį genetinį kodą.

Kritika

Kaip pažymėjo knygos apie komercinį gyvūnų klonavimą autorius John Woestendiekas, kompanijos gali sukurti daugiau klonų nei reikia, o paskui užsakovui atiduoti kopiją, kuri panašiausia į originalą. „Kas nutinka likusiems? Kai aš, rinkdamas medžiagą knygai, apsilankiau „Sooam“, mačiau ten narvuose laikomus „atliekamus“ klonus“, – sakė jis, duodamas interviu „Scientific American“.

Klonavimo procedūra ne visada būna sėkminga. Remiantis prieš keletą metų paskelbta informacija apie „Sooam“, sėkmingų procedūrų dalis ten yra ~30%. Kitoje gyvūnų teisių gynimo organizacijų parengtoje ataskaitoje, minimi gyvūnų klonavimo bandymai, kuriuose panaudota daugiau nei 300 donorų, daugiau nei 200 surogatinių motinų, o iš gimusių klonų daugiau nei 30 dienų išgyveno vos 16. Naminių gyvūnų klonavimu užsiimanti JAV kompanija „Genetic Savings & Clone“ pripažino, kad maždaug trečdalis jos išaugintų klonų nugaišdavo per kelis mėnesius.

„Mane jaudina tai, kiek šunų panaudojama tam, kad būtų klonuojamas vienas, – pažymėjo Woestendiekas. – Kiaušialąstes gali paimti iš dešimties donorų. O paskui dar reikia surogatinių motinų. Atliekama daug operacijų su daugybe gyvūnų“. „Tai labai rimtas klausimas gyvūnų gerovės aspektu, – konstatuoja bioetikos ekspertas iš Case Western universiteto. – Žmonės privalo atsižvelgti į potencialią žalą, kurią gali patirti gyvūnai per klonavimo procedūrą“.