Šiaurės Korėja pusvalandžiu pakeitė savo laiką ir dar penkios šalys su iš proto varančiu laiku: dviejų valandų simbolinis gestas ir 15 minučių šlovės

Vis dėlto Šiaurės Korėja pusvalandžiu į priekį pasuko savo laikrodžius, kad pereitų prie Pietų Korėjos laiko zonos.

Nuo 2015 metų abiejose Korėjose laikas skyrėsi po to, kai Šiaurės Korėja staiga nusprendė atsukti laikrodžius pusvalandžiu nuo Pietų Korėjos laiko. Tuomet Pchenjanas sakė, kad toks sprendimas buvo priimtas dėl nacionalistinės priežasties: esą norima grįžti prie laiko zonos, kuri buvo prieš 1910–1945 metų Japonijos vykdytą Korėjos pusiasalio okupaciją. Sprendimu esą buvo pažymėtas išsivadavimo nuo Japonijos septyniasdešimtmetis.

Šiaurės Korėjos lyderis Kim Jong Unas (Kim Čen Unas) pažadėjo pakeisti laiką per istorinį Korėjos lyderių susitikimą, sakė Pietų Korėjos prezidento Moon Jae-ino (Mun Džejino) atstovas. Susitikimo metu Šiaurės Korėjos lyderis sakė, kad jam „skauda širdį“, jog ant sienos kabo du skirtingus laikus rodantys laikrodžiai.

Toks sprendimas laikomas geros valios gestu gerinant santykius tarp Seulo ir Pchenjano.

Vis dėlto dėl geopolitikos, ekonomikos priežasčių ir autoritarinių lyderių užgaidų visame pasaulyje kišamasi į laikrodžių reikalus bei abejojama 1884 metais sukurta 24 laiko juostų teorija, siejama su Grinvičo laiku.

Štai penkios šalys, turinčios problemų su laiku.

Venesuela: rodyklės sukamos atgal

2016 metais Venesueloje vykstant protestams ir trūkinėjant elektros tiekimui prezidentas Nicolas Maduro (Nikolas Maduras) įsakė, kad laikas nuo naftos priklausomoje Pietų Amerikos valstybėje būtų pastumtas 30 minučių pirmyn ir sudarytų lygiai keturių valandų skirtumą su Grinvičo laiku.

Vyriausybė tvirtino, kad papildoma dienos šviesa leistų sumažinti elektros energijos ir oro kondicionavimo išlaidas.

Mėgindamas pateikti šią naujovę kaip teigiamą, N. Maduro pareiškė, kad šalis turės „pusvalandžiu daugiau ateities“.

Šiuo sprendimu buvo atšauktas 2007 metais prezidento pirmtako Hugo Chavezo (Hugo Chaveso) įvestas laiko reguliavimas, kuriuo rodyklės buvo pasuktos pusvalandžiu atgal. Tai buvo vienas ekscentriškiausių įsakymų per visą jo valdymo laikotarpį.

Krymas: laikas negailestingai bėga

2014 metais Rusija atplėšė nuo Ukrainos Krymo pusiasalį ir iš pusiasalio išvijo Ukrainos karius. Nebuvo pagailėta ir laikrodžių.

Tų pačių metų kovą laiko juosta buvo perkelta dviem valandomis pirmyn, kad sutaptų su Maskvos laiku. Tai buvo simbolinis gestas, vis dėlto sukrėtęs įprastą gyvenimo ritmą pusiasalyje.

Nepalas: 15 minučių šlovės

Nepalo standartinis laikas atsirado 1956 metais, valdžiai nusprendus pastumti savo meridianą arčiau sostinės Katmandu.

Dėl to šios Himalajų valstybės skirtumas su Grinvičo laiku sudarė 5 val. 45 min. ir, kas nemažiau svarbu, rodyklės 15 min. aplenkė kaimyninės Indijos laiką. Tokiu būdu Nepalas mėgino atsiskirti nuo savo milžiniškos kaimynės ir pakelti šalyje patriotizmo nuotaikas.

Samoa: niekada ne per vėlu

2011 metais Samoa išbraukė iš kalendoriaus vieną dieną, panaikindamos 119 metų senumo vieno karaliaus, norėjusio sulyginti datą savo salose ir Amerikoje, nustatytą datos keitimosi liniją.

Kadangi ši Ramiojo vandenyno sala yra kultūriškai ir ekonomiškai artimesnė Australijai, buvo nuspręsta pakeisti laiką į rytus nuo Tarptautinės datos keitimosi linijos, tad Sidnėjaus laiko atžvilgiu 21 valandomis vėluojančios rodyklės iškart šį laiką aplenkė trimis valandomis.

Tačiau už tai teko brangiai sumokėti: skirtumas su kaimyninės Amerikos Samoa iš karto sudarė 24 valandas, nors abi valstybės yra labai mažu atstumu viena nuo kitos.

Kinija: laikas nelaukia

1949 metais siekdamas paskatinti vienybę po ilgo pilietinio karo Mao Zedongas (Mao Dzedongas) sujungė visas Kinijos laiko juostas į vieną – sukūrė Pekino laiką, aštuoniomis valandomis lenkiantį Grinvičo laiką.

Tai reiškė, kad labiausiai į vakarus nutolusios Kinijos provincijos turi laikytis Pekino laiko, nors jose saulė kyla dviem valandomis vėliau nei sostinėje.

Net autonominėse teritorijose Makao ir Honkonge taip pat galioja Pekino laikas. Tą patį daro ir Taivanas, kurį Kinija laiko savo nepaklusnia provincija, viena dieną grįšiančia į liaudies respublikos sudėtį.

Tačiau ne viskas Kinijos valdžiai vyksta sklandžiai – toli į šalies vakarus esančios Sindziango provincijos musulmonai uigurai atkakliai laikosi savo „vietos laiko“, tokiu būdu kovodami su, jų teigimu, Pekino vykdomomis kultūrinėmis ir religinėmis represijomis.