Itin atvira pabėgusio džihadisto išpažintis: „aš nužudžiau apie šimtą žmonių, ir aš nė kiek nesigailiu dėl to“

Viskas prasidėjo nuo to, kad šešiems vyrams buvo įsakyta atvykti į Alepo oro uostą Sirijos šiaurės vakaruose, kur prancūzų kilmės instruktorius turėjo apmokyti juos žudyti pistoletu, naudotis slopintuvu ir snaiperio ginkluote. Jie metodiškai mokėsi žudyti ir ėmė į nelaisvę savo būsimas aukas.

„Mūsų mokomieji taikiniai buvo režimo kareiviai belaisviai. Jie buvo statomi į tokias vietas, kad nužudyti juos galėjo tik snaiperis. Arba jie paleisdavo suimtųjų grupę ir sakydavo mums nužudyti vieną, bet neliesti likusiųjų“, – pasakojo Khaledas.

„Didžioji žmogžudysčių dalis buvo atliekama važiuojant motociklu. Reikia, kad kažkas vairuotų motociklą, o jūs sėdėtumėte ant jo galo. Jūs privažiuojate prie savo aukos automobilio – tuomet šaudote, ir jai jau nepasislėpti“.

Khaledas išmoko, kaip reikia sekti žmones; kaip prisėlinti prie taikinio, prie kurių jis įprastai negalėtų prisiartinti; kaip nukreipti automobilių kolonos dėmesį, kad kitas smogikas įvykdytų iškeltą tikslą.

Tai buvo kruvini, nežmoniški apmokymai. Tačiau 2013-ųjų viduryje, netrukus po to, kai Sirijos kariuomenė atsitraukė iš Rakos, tai labai padėjo „Ahrar al-Sham“ – islamistų grupuotei, besiveržiančiai užtikrinti miesto kontrolę pašalinti savo priešų. Haledas buvo vienu iš grupės, kuri buvo atsakinga už saugumą Rakoj, vadų.

Tačiau kalbėdamas su BBC jis pažymėjo, kad 2011-aisiais, kuomet Sirijos revoliucija tik prasidėjo, jis buvo civilis, „šiek tiek religingas, tačiau ne pernelyg“, ir užsiėmė piligrimystės organizavimu.

„Tai buvo įdomus laisvės, sumaišytos su baime prieš režimą, pojūtis“, – teigė jis, prisiminęs tą dieną, kuomet jis prisijungė prie antivalstybinių protestų.

„Mes dalyvavome, galvodami, kad darom kažką, kas padės šaliai, suteiksime jai laisvę ir turėsie galimybę išsirinkti kitą prezidentą vietoje Assado. Mes turėjome nedidelę, ne daugiau nei 25-30 žmonių, grupę“.

„Aš atėjau keršyti, todėl nebijojau“

Haledas tikina, kad niekas ir negalvojo neštis ginklų į pirmąsias protesto akcijas – „mums trūko tam drąsos“, tačiau saugumo tarnybos vis tiek suiminėjo ir mušė žmones. Vieną sykį jis ir pats buvo suimtas.

„Jie pasiėmė mane šalia namų į kriminalinį departamentą, vėliau į kitus departamentus – politinio saugumo, valstybės saugumo… o tuomet jau į centrinį kalėjimą, kur aš praleidau mėnesį, ir tada mane paleido“.

„Tuo metu, kai aš išėjau iš kalėjimo, dėl nugaros skausmo aš negalėjau nei vaikščioti, nei miegoti“. Haledas pasakoja, kad pats žiauriausias kankintojas buvo kriminalinio departamento sargybinis, kuris vertė jį stotis ant kelių priešais prezidento Assado portretą ir sakė: „Tavo dievas mirs, o jis nemirs. Dievas miršta, o Assadas išlieka“. „Jis ateidavo į darbą kas antrą dieną, ir aš žinojau, kad mane kankins“.

„Jis kabindavo mane už rankų prie lubų Jis vertė mane išsirengti, o tuomet rišdavo mane prie „skraidančio kilimo“ (ISIS naudojamas kankinimo įrankis) ir talžė mane rimbu per nugarą. Tuo metu jis man sakė: „Aš nekenčiu tavęs, nekenčiu, aš noriu, kad tu mirtum. Aš tikiuosi, kad tu mirsi man ant rankų“.

„Iš kalėjimo aš išėjau paralyžiuotas, ir kuomet mane perkėlė į centrinį kalėjimą, suimtieji verkė, mane išvydę. Mane įnešė neštuvais“.

„Aš nusprendžiau, kad jeigu Dievas mane išgelbės, tai aš jį užmušiu (sargybinį), kur jis bebūtų. Net jeigu jis išvyks į Damaską, aš jį užmušiu“.

Išėjęs iš kalėjimo Haledas ėmėsi ginklo, kad kovotų prieš valdžią. Jis teigia, kad padėjo 35 Sirijos kariuomenės kareiviams iš 17-osios rezervinės divizijos, išsidėsčiusios šalies šiaurės rytuose, dezertyruoti.

Kai kuriuos iš jų jis pagrobė, o jų daiktus pardavė, kad gautų pinigų ginklams. Jis prisipažįsta, kad kartais imdavo sau į pagalbininkes gražias moteris, kad šios suviliotų asmenis, kurie puldinėjo protestuotojus.

Jis išsaugodavo jų gyvybes, tačiau priversdavo juos įrašyti vaizdo įrašą su atsižegnojimu nuo Assado režimo, kad jie jau galėtų tarnauti jam. Už savo pirmąjį įkaitą jis pareikalavo 15 Kalašnikovo automatų ar jų vertės grynaisiais išpirkos. Tačiau vienas žmogus tokios malonės iš Haledo nesulaukė – tas pats sargybinis, kuris jį kankino.

„Aš domėjausi juo pas žmones, kurie dirbo kartu kriminaliniame departamente, kol jo neradau. Mes jį sekėme iki namų ir tuomet sučiupome“.

„Jis man yra sakęs tai, ką aš vėliau jam priminiau. Kuomet aš buvau kalėjime, jis man sakė: „Jeigu tu paliksi šį kalėjimą gyvas, ir tau pavyks mane prigauti, tai nesigailėk manęs“ – taip aš ir padariau“.

„Aš nusivedžiau jį į fermą netoli centrinio kalėjimo, kur buvo atlaisvinta zona. Aš nupjoviau jam peiliu mėsai darinėti. Aš išpjoviau jam liežuvį ir supjausčiau jį žirklėmis. Tačiau man ir to buvo maža“.

„Aš nužudžiau jį, kuomet jis jau pats to prašė. Aš atėjau keršyti, todėl aš nebijojau“.

„Nepaisant visų kankinimų, kuriuos aš prie jį panaudojau, aš nejaučiau jokio gailesčio ar liūdesio. Atvirkščiai: jeigu jis netyčia vėl atgytų, aš padaryčiau tą patį“.

„Jeigu egzistuotų valdžia, kuriai galima būtų pasiskųsti, pasakyti, kad jis muša ir žemina suimtuosius, tai aš to su juo nedaryčiau. Tačiau skųstis nebuvo kam, ir niekas negalėjo jo sustabdyti“.

Dirbo dvigubu agentu

Haledas neteko tikėjimo revoliucija. Jis susikoncentravo savo kasdienėje kovoje už savo paties išlikimą. Ir netrukus jis sužais dar kraupesnį vaidmenį Sirijos konflikte – taps „Islamo valstybės“ grupuotės žudiku. Draugystė ar išdavystė, pykčiai dėl taktikos ir perlenkimai ieškant valdžios balanso: visa tai vertė daugelį sirų sukilėlių pereiti iš vienos grupuotės į kitą, o kartais ir po kelis sykius.

Taigi, Haledas paliko „Ahrar al-Sham“, kuri apmokė jį žudyti, ir prisijungė prie „al-Nusra Front“, kuri tuomet atstovavo „Al Qaeda“ Sirijoje. 2014-ųjų pradžioje ISIS – iš kurios jis ir kiti smogikai tuo metu juokėsi kaip iš neorganizuotos grupuotės su juokingu smogikų skaičiumi – išstūmė iš Rakos sukilėlius. Miestas tapo džihadistų „kalifato“ sostine.

Smogikai gąsdino vietos gyventojus galvų ir galūnių kapojimu, kankinimais. „ISIS galėjo pasisavinti, užmušti arba išsiųsti į kalėjimą dėl kvailiausių priežasčių“, – aiškino Haledas.

„Jeigu jūs pasakysite: „O, Mohamede“, tai jie galėjo jus užmušti už Dievo vardo minėjimą. Fotografavimas, mobiliojo telefono naudojimas – už visa tai buvo baudžiama. Už rūkymą galėjai pakliūti į kalėjimą. Jie dar viską – žudė, vogė ir prievartavo“.

„Jie galėjo apkaltinti niekuo dėtą moterį neištikimybe, o vėliau jos pačios vaikų akyse iki mirties užmėtyti ją akmenimis. Aš priešais savo vaikų akis net vištos užmušti negaliu“.

Džihadistai papirkinėjo sukilėlių lyderius tiek pinigais, tiek ir siūlomais valdžios postais. Haledui pasiūlė dirbti „saugumo šefu“ ir davė vadovauti ISIS smogikams. Jis suprato, kad atsisakymas reikštų mirties nuosprendį, todėl ir ryžosi šiam baisiam vidiniam kompromisui.

„Aš priėmiau siūlymą, tačiau su „al Nusra“ vado Abu al Abbaso leidimu tapau dar ir dvigubu agentu. Aš ISIS rodžiau draugišką šypseną, tačiau galėjau slapta grobti ir apklausti jos narius, o vėliau ir žudyti juos. Pirmas, kurį aš pagrobiau, buvo siras, ISIS treniruočių stovyklos vadas“.

„Aš ISIS pasakojau viską, ką man liepė Abu al Abbasas. Dalis informacijos buvo teisinga, kad jie manimi patikėtų. Tuo pat metu aš sužinodavau ir jų paslaptis“.

„al Nusra Front“ turėjo aiškius motyvus šnipinėti „Islamo valstybę“. 2013-aisiais jie atmetė ISIS lyderio Abu Bakro al Bagdadi siūlymą jungtis ir prisijungė prie kitų grupuočių.

Haledo sprendimas buvo panašus į savižudybę, tačiau mirdavo kiti. Jis teigia, kad užmušė apie 16 žmonių ISIS nurodymu, nušovęs juos jų pačių namuose iš pistoleto su duslintuvu. Jis tvirtina, kad jie pardavinėjo savo religiją už pinigus, tokiu būdu išduodami „Ahrar al-Sham“ ir Laisvąją Sirijos armiją – Vakarų palaikomą aljansą, kurie pirmieji atkovojo Raką iš valdžios rankų.

Viena iš aukų tapo islamo imamas iš al Babos. „Aš pasibeldžiau į duris, jis atidarė. Aš iškart žengiau vidun ir nutaikiau pistoletą jam į veidą. Jo žmona pradėjo šaukti. Jis žinojo, kad aš atėjau nužudyti jo“.

„Prieš tai, kai aš sugebėjau kažką jam ištarti, jis manęs paklausė: „Ko tau reikia? Pinigų? Štai mano pinigai – imk, kiek nori“. Aš pasakiau, kad pinigai man nereikalingi. Ir aš užrakinau jo žmoną kitame kambaryje“.

„Po to jis pareiškė: „Imk mano pinigus – jeigu jeigu nori ir mano žmoną, tu gali miegoti su ja man žiūrint, tačiau neužmušk manęs“. Po šių žodžių aš lengvai jį nudėjau“.

Pabėgimas į Turkiją

„Islamo valstybės“ emirai Rakoje mėgo naujoves ir dažnai žudė tuos, kuriuos papirko, kad įlietų šviežio kraujo. Kartais jie kaltino dėl mirčių JAV vadovaujamos koalicijos lėktuvus, kartais jiems išvis buvo nusispjauti.

Praėjus mėnesiui nuo darbo ISIS pradžios Haledas buvo įsitikinęs, kad greitai pasieks ir jį patį. Iš baimės dėl savo gyvybės žudikas pabėgo – iš pradžių automobiliu iki Deir ez Zoro, o iš ten į Turkiją. Į klausimą, ar gailisi jis dėl kažko ir ar baiminasi galimo teismo, Haledas atsakė paprastai: „Viskas, apie ką aš galvojau, buvo: kaip man pabėgti ir išlikti gyvam“.

„Tai, kuo aš užsiėmiau, – tai nėra nusikaltimas. Kuomet jūs matote, kaip kažkas grasindamas ginklu muša jūsų tėvą, žudo jūsų brolį ir jūsų artimuosius, jūs negalite likti ramus, ir jokia jėga negali jūsų sustabdyti. Tai, ką aš dariau, – tai buvo savigyna“.

„Kovose prieš režimą ir ISIS aš nužudžiau apie šimtą žmonių, ir aš nė kiek nesigailiu dėl to… nes Dievas žino, kad aš niekada nežudžiau taikių gyventojų ir nekaltų žmonių“.

„Kuomet aš žiūriu į save veidrodyje, aš ten matau princą. Ir aš gerai miegu naktimis, nes visi, kuriuos jie įsakė man nužudyti, nusipelnė mirties“. „Kuomet aš palikau Siriją, aš ir vėl tapau princu. Dabar, jeigu kas nors su manimi grubiai bendrauja, aš atsakau: „Kaip jums patogiau“.