Ar saugodami žemę, turėtume atsisakyti prosecco?

Per metus pasaulyje išgeriama 370 mln. butelių prosecco – populiaraus putojančio itališko vyno. Pastaraisiais metais jo paklausa smarkiai išaugo, ir aplnekė netgi šampaną. Kaip parodė naujas tyrimas, tai tapo ekologine problema.

Gėrimo gamyba Veneto regione plečiama ant stačių kalvų šlaitų, kur dirva dažniausiai būna be augmenijos. Dėl globalaus klimato kaitos pasekmių stiprūs lietūs pavasarį ir rudenį sukelia stiprią eroziją.

Ar prosecco turėtų papildyti ekologijai kenkiančių produktų sąrašą ir atsidurti šalia kavos, kurios gamybai reikia labai daug vandens, pernelyg aktyviai žvejojamos Atlanto menkės ir jautienos, kurios auginimas stipriai neigiamai veikia klimatą?

Modeliuodami situaciją, Padujos universiteto mokslininkai išsiaiškino, kad iš visos kasmet nuo Veneto kalvų šlaitų prarandamos dirvos 74% netenkama būtent dėl prosecco gamybos. Tai prilygsta maždaug 400 ⁠000 tonų dirvos arba 4,4 kg už kiekvieną iš šiame regione pagaminamų 90 milijonų butelių šio gėrimo.

Skaičiai įspūdingi, tačiau tai nėra anomalija. Pavyzdžiui, kai kuriuose ganėtinai nesenuose Vokietijos vynuogynuose prarandama dar daugiau žemės,tvirtina geografas iš Geomorfologijos ir dirvos instituto Malagoje Jesús Rodrigo Comino (aptariamame tyrime jis nedalyvavo). Pasak jo, dirvos erozija nebūtinai blogas dalykas: ji gali padėti sukurti naują dirvą ir taip išsaugoti sveiką ekosistemą.

Tačiau dirva Veneto prarandama ekologiškai nesaugia sparta. Ji 11 kartų viršija vidutinius Italijos rodiklius. Tai kenkia ne tik vynuogynams, tačiau ir visai aplinkai, mano, be viso kito ir dirvos saugumo programą Didžiojoje Britanijoje kontroliuojantis, profesorius Chris Collins.

Kuo daugiau dirvos lieka savo vieoje, tuo ji derlingesnė. Dėl nuošliaužų, grunto smukimo, vynuogynų laistymas brangsta, o pesticidai gali patekti į upelius ir upes, įspėja ekspertas.

Ar turėtume visai atsisakyti itališko burbuliuojančio vyno? Ne, bet reikia geriau prižiūrėti vynuogynus, mano Collinsas. Problemiškus šlaitus apsėjus žole, erozija smarkiai sumažėja. Tyrimo autorių nuomone, žolė ir pynučiai dirvos nuostolius sumažintų trigubai. Rodrigo-Comino tokiam pasiūlymui pritaria: „sumažinti netektis arba visai išspręsti problemą galima tik naudojant gamtinius sprendimus“.

Kaip pažymi Guardian, Padujos universiteto mokslininkų darbo kolegos dar nerecenzavo. Pagrindinis tyrimo autorius, Salvatore Pappalardo, tvirtina, kad recenzijos atsiras, vos tik darbas bus publikuotas „svarbiame tarptautiniame mokslo leidinyje per artimiausias 2 savaites“. Patys gi mokslininkai, pasak jo, „rezultatais neabejoja“.

Italija viliasi, kad Veneto kalvos, kur gaminamas prosecco, kada nors įgaus UNESCO pasaulio paveldo statusą. Daug politikų reikalauja dėl žalos ekologijai vynuogynų plėtrą nutraukti.

Prosecco gamintojų konsorciumas (Consortium for the Protection of Prosecco DOCG) mokslininkų darbo pro ausis nepraleido, ir pavadino tyrimą nepagrįstu ir nukreiptu į skandalo kėlimą spaudoje. Jų duomenimis, Padujos universiteto mokslininkų atlikti dirvos erozijos vertinimai buvo „netikslūs ir hipotetiški“. Konsorciumo pareiškime sakoma, kad regionas vynuoges augino „dar nuo Napoleono laikų“, ir kova su erozija buvo nuolatinis visų vyndarių prioritetas.

Ginčai dėl prosecco populiarumo neigiamo poveikio ekologijai prasidėjo dar 2014 metais, kai per netikėtą potvynį regione žuvo keturi žmonės. Kai kurie dėl potvynio kaltino miško zonos kirtimą naujiems vynuogynams. Vyno gamintojai tokius kaltinimus atmetė, pareikšdami, kad jų atliekamas žemės terasavimas (horizontalių aikštelių įrengimas kalvos šlaituose vandens kaupimui ar užkertant kelią vandens erozijai) kaip tik trukdo potvyniams ir nuošliaužoms. Veneto gubernatorius ir nuolatinis prosecco gamintojų globėjas Luca Zaia tvirtina, kad ištikus kokiai nors ekologinei žalai, vynuogių ūkiai visada tampa atpirkimo ožiais.

republic.ru