Eliud Kipchoge nubėgo maratoną greičiau nei per dvi valandas – kiek dar, mokslo požiūriu, greičiau gali bėgti žmonės ir kodėl šis pasiekimas nebus įrašytas į rekordų knygą?

Spalio 12 dienos rytą Eliud Kipchoge pasiekė rezultatą, kurį atletai, lygiai kaip ir mokslininkai, laikė neįmanomu pasiekimu: jis nubėgo maratoną per trumpiau nei dvi valandas. 34 metų amžiaus Kenijos atleto laikas – 59 minutės ir 40 sekundžių, tai yra, per minutę nubėgo 352,6 metrus (4:34 min/mylia) – žymi proveržį ne tik tolimųjų nuotolių bėgime, bet ir supratime apie žmogaus kūno galimybių ribas.

Bet šis istorinis pasiekimas nebus įrašytas oficialiose rekordų knygose, ir svarbu suprasti, kodėl. „Kipchoge distanciją įveikė greičiau nei per dvi valandas, bet tai buvo grupinis pasiekimas. „Kipchoge'o pasiekimui padėjo ne tik šeštadienio kone idealus bėgimui oras: JK įsikūrusios chemijos kompanijos INEOS surengtas ir paremtas bėgimas vyko ne oficialioje lenktynių trasoje, bet kruopščiai parinktame 6 mylių ilgio, taką primenančiame rate, plokščioje vietovėje Vienoje, Austrijoje, o oras buvo kaip pagal užsakymą – 10 °C ir mažas drėgnumas.

Be to, buvo fiksuojamas tik Kipchoge laikas, o strategiškai išsidėstę lenktynininkai supo jį V raidės forma, taip blokuodami vėją ar oro pasipriešinimą, kas būtų pridėję sekundes prie jo laiko. 40 lenktynininkų, kurie ir šiaip yra vieni iš geriausių bėgikų pasaulyje, kad galėtų palaikyti rekordinį Kipchoge tempą, tiksliai apibrėžtu laiku keitėsi, kas oficialiame maratone neleidžiama.

Tuo tarpu priešais grupę važiuojantis automobilis žaliu lazeriu projektavo žymę, judančią tokiu tempu, kad distancija būtų įveikta greičiau nei per dvi valandas ir atletas palaikytų pastovų tempą.

Kadangi maratonas toks ilgas – 42 km 195 m – netgi menkos smulkmenos ilgainiui gali stipriai paveikti bėgiko laiką. Tarkime, Bostono maratoną, vykstantį balandžio pradžioje, stipriai veikia visiškai nenuspėjamas Naujosios Anglijos pavasario oras: prieš porą metų nežinoma mėgėja bėgikė Sarah Sellers užėmė antrą vietą moterų rungtyje, nes šaltis ir lijundra pridėjo papildomų sekundžių prie elitinių bėgikių laikų. Bet netgi idealiomis dienomis netrūksta smulkių faktorių, galinčių paveikti rezultatą. Jei negeriama pakankamai vandens, bėgikas gali dehidratuotis, jo kūno temperatūra pakilti, o jei bėgant nenaudojama pakankamai greitai įsisavinamų angliavandenių, gali sumažėti raumenų pajėgumas. Maratono distancijoje šios papildomos sekundės nesunkiai gali sutrukdyti pasiekti rekordą.

Be jokios abejonės, Kipchoge pasiekimas Vienoje – įspūdingas, bet jis nė iš tolo neprilygsta vėjuotai dienai slidžiose Bostono kalvų gatvėse. Tai kodėl mums tai turėtų rūpėti? Trumpas atsakymas yra, kad lig šiol nežinojome, ar kas nors išvis galėtų bėgti taip greitai taip ilgai – kad ir kokiomis idealiomis sąlygomis. Netgi pačiam Kipchoge to atlikti anksčiau nepavyko. Dabar, kai žinome, kad tai iš principo įmanoma, bus bandoma tai atlikti įprastesnėmis sąlygomis.

Kodėl tai taip svarbu?

Kipchoge (ir daugeliui sporto mokslininkų, atletų ir trenerių, prisidėjusių prie šio plačiai nušviesto įvykio) pats pasiekimas buvo susijęs ne tiek su patekimu į rekordų knygas, kiek su psichinių barjerų sulaužymu. Jis sakė tikįs, kad šios lenktynės įkvėps įveikti šią laiko ribą ir kitus.

Maratonas – 42,195 km bėgimas – buvo viena iš rungčių, vykstančių nuo pat pirmųjų šiuolaikinių Olimpinių žaidynių, įvykusių 1896 metais. Jų laimėtojas, graikų bėgikas Spyridon Louis, finišo juostelę kirto per 2 valandas, 58 minutes ir 50 sekundžių. Nuo tada vyrai ir moterys šį rezultatą gerino ir per kitą šimtmetį laikas sutrumpėjo drastiškai. Kipchoge'ei priklauso oficialus pasaulio vyrų rekordas, pasiektas 2018 m. Berlyno maratone – 2:01:39, o Paula Radcliffe iš JK geriausią laiką tarp moterų – 2:15:25 – pasiekė 2003 Londono maratone.

Įsivaizdavimo, kad žmonės negali nubėgti 42,195 km per mažiau nei dvi valandas, pokytis gali tapti postūmiu mums visiems bėgioti šiek tiek greičiau. Kol 1954 metais Rogeris Bannisteris Oksfordo universiteto trasoje neįveikė vienos mylios per 3:59.4, gydytojai manė, kad mylią nubėgti per mažiau nei keturias minutes ne tik neįmanoma, bet netgi mirtina: jie manė, kad žmogus negali nesulūždamas judinti savo kūno taip greitai taip ilgai. Bannisteris, pats būdamas gydytoju, atliko tai nepažeistas. Mažiau nei po dviejų mėnesių, varžovas John Landy nubėgo mylią per 3:58. Vos po dešimtmečio Jim Ryun tapo pirmuoju į 4 minutes tilpusiu mokyklos mokiniu. Vieną mylią nubėgti greičiau nei per keturias minutes pavyko daugiau nei 1 400 atletų, o geriausią laiką – 3:43.13 – pasiekė marokietis bėgikas Hicham El Guerrouj, 1999 metais. Bet bėgti iš visų jėgų kelias minutes yra visai kas kita, nei išlaikyti bėgimo tempą visą maratoną.

Mokslas padeda

Nežinia, ar dviejų valandų maratonas paseks įkandin Bannisterio mylios nubėgimo per mažiau nei keturias minutes. Maratonas – daug ilgesnė distancija, tad daug daugiau galimybių susikaupti neišvengiamoms komplikacijoms ir kūnui sustreikuoti. Netgi maratono bėgikui, kurio fiziologija gal užtikrinti žaibišką 2:53 min/km tempą 42,195 km distancijoje, gali nepavykti pasiekti rezultato, jei sąlygos nebus tokios pasakiškos, kokios buvo sudarytos Kipchoge'i Vienoje.

Bet nauji tyrimai rodo, kad tokia diena gali išaušti. 1991 m. straipsnyje, Michael Joyner iš Mayo Clinic postulavo, kad visiškai idealiomis sąlygomis, pasaulinio lygio maratonininkas distanciją galėtų įveikti per 1:57:58. Tokį tikslų skaičių jis gavo, apjungdamas geriausių bėgikų fiziologinius duomenis, tarp kurių jų VO2max (kiek deguonies jų raumenys gali panaudoti vienu metu – kuo daugiau, tuo geriau), laktato slenkstį (4 mmol/l, taškas, kai laktatas (pieno rūgštis) susidarantis raumenims naudojant gliukozę, pradeda trukdyti jiems funkcionuoti), ir bėgimo ekonomija (kiek energijos bėgikas sunaudoja, nusigauti iš taško A į tašką B). Apdorojęs duomenis, Joyneris padarė išvadą, kad geriausi bėgikai techniškai gali bėgti „gerokai greičiau“ nei 1991 metų pasaulio rekordas – 2:06:50.

Žinutė sujaudino ne tik pačius bėgikus. O būtent, Nike ėmėsi finansuoti tyrimus, kaip kūnas reaguoja į maratoną ir kaip technologijos, tarp kurių ir kontroversiškieji kompanijos lenktyniniai bateliai, gali padėti bėgikams bėgti greičiau. Nike, suteikusi batelius Kipchoge'i šeštadienį (kaip ir nepavykusiame bandyme įveikti dviejų valandų barjerą 2017 m, kurį rėmė Nike ir National Geographic), naudoja energiją grąžinančią putą su anglies pluošto plokštelėmis, padedančiomis bėgti efektyviau. Naujausia šios superputos ir anglies pluošto versija vadinama NEXT%, bet Kipchoge'ės bateliai šeštadienį atrodė kaip kažkas dar naujesnio – AlphaFLY. Kaip Runner's World ir Believe in the Run pažymėjo pirmieji, avalynė primena Nike diagramas 2018 metų JAV patente. Šiame bate naudojami du sudėti paminkštinimo sluoksniai, trys galbūt iš anglies pluošto pagamintos plokštelės, ir keturios skysčio pripildytos kameros. Nike tikslių Kipchoge'ės rekordinio pasiekimo batų specifikacijų kol kas nekomentuoja, tad, negalima pasakyti, kokia buvo jų įtaka pasiektam laikui.

The Wall Street Journal rašo, kad šie bateliai suteikia bėgikams žymų pranašumą.

Prieš du metus pasirodę įvairūs Vaporfly modeliai sukėlė daug ginčų: pats gamintojas garantavo, kad šie bateliai rezultatus pagerina bent 4%, o daugelis bėgikų įsitikinę, kad šiuos batelius reikėtų uždrausti kaip „mechaninį dopingą“.

Faktai byloja patys už save: visi oficialių bėgimų (maratonų ir pusmaratonių) rekordininkai per pastaruosius metus pasiekė juos, avėdami Vaporfly. Kipchoge ir jo tempo palaikytojai per ankstesnius bandymus nubėgti maratoną per greičiau nei 2 valandas – 2017 metais Italijos Monza trasoje (2:00:25). Be to, moterų naujas pasaulio rekordas irgi buvo pasiektas Vaporfly bateliais – spalio 13 Kenijos bėgikė Brigid Kosgei (2:14:04).

Bet net jei aukštųjų technologijų batai padėjo nubraukti vieną kitą sekundę, Kipchoge’ės išreikštas noras išvysti kitus bėgikus pagerinant šį neva nepasiekiamą rekordą, gali paskleisti žinią. Juk Bannisterio keturių minučių proveržis buvo atliktas idealios būklės bėgimo take, avint lengvus batus ir padedant grupei bėgikų – o dabar mokyklų atletai šį laiką geba pagerinti per įprastas varžybas.

Kiek dar greičiau gali bėgti žmonės?

Žvelgiant iš sporto varžybų perspektyvos, maratonas vis dar tebėra gan neištirta distancija. Per pastaruosius du dešimtmečius jo populiarumas išaugo, ir daugiau nei bet kada išteklių skiriama sporto fiziologijai, siekiant geriau suprasti žmogaus kūną, ir sportinių batelių technologijai, skirtai konkrečiai greitesniam ir efektyvesniam distancijos bėgimui. Atrodo tikėtina, kad tinkamomis sąlygomis – ir plokščiai kaip blynui maratono trasai (kaip Berlyne ar Čikagoje) – elitinis bėgikas galėtų maratoną įveikti greičiau nei per dvi valandas oficialiame renginyje, kuris patektų į oficialias rekordų knygas.

Gal to sulauksime negreit. Nors bet kas gali pasinaudoti bėgikų užstojamu vėju ir pagalba išlaikant reikiamą greitį, atlikti tai oficialiose varžybose būtų galima tik užregistravus rungtynėms visą komandą. Oficialaus bėgimo metu dalyviai negali prisijungti ir pasitraukti, kaip šeštadienį darė Kipchoge’ės tempo palaikymo komanda, tad, bet kam, besistengiančiam pagerinti rekordą, neišvengiamai tektų vis pralenkti rekordo nesiekiančius savo padėjėjus, kai jie pavargtų. Oficialiose varžybose nebūtų leista naudoti Kipchoge lydėjusios lazerinės tempo rodyklės ir besikeičiančios jo padėjėjų komandos, ir idealių sąlygų garantuoti nepavyktų. Niekas nesirengia perkelti Čikagos maratono, jei orų prognozė kiek nepalanki. Vien dėl šios priežasties, norint pakartoti šeštadienio pasiekimą oficialiose rungtynėse, reikėtų milžiniškos sėkmės.

Yra ne vienas maratonas ir netrūksta juose norinčių dalyvauti, tad, vieną dieną idealios sąlygos tinkamam atletui susiklostyti tikrai gali. Kaip tai galima paspartinti? Daugelis susijusių su Kipchoge'ės treniruotėmis, komentaruose mini ypatingą savikontrolę, ypač, kai kalbama apie ištvermę skausmui. Gal yra kažkokių įžvalgų jo fiziologijoje ir treniruotėse, galinčių panašiem greitakojams atletams įveikti šį barjerą. Bet, kaip ir Bannisterio keturių minučių pasiekimo atveju, gali būti, kad Kipchoge'ės maratono meistriškumo pakaks pradėti naują ištvermės bėgimų erą. Dabar, kai žinoma, kad tai įmanoma, bėgikai visame pasaulyje gali būti paskatinti atlikti tai ir patys.

Po lenktynių Kipchoge'ė sakė reporteriams, kad jis tikisi, kad jo pasiekimas sukels daug puikių dalykų. „Noriu pasakyti žmonėms, kad joks žmogus nėra apribotas,“ sakė jis. „Gali tai atlikti, ir viliuosi, kad dabar ir daugiau atletų visame pasaulyje galės nubėgti maratoną greičiau nei per dvi valandas.“