„Kiekvienam benamiui kasdien skiriame po tris butelius vyno“. Kaip Kanados prieglaudos nugalėjo alkoholizmą

Šio šimtmečio pradžioje viena iš didžiausių visuomeninių prieglaudų benamiams Seaton House, leido jiems vartoti alkoholį savo teritorijoje. Pakeisti šias griežtas alkoholio draudimo taisykles paskatino mirtimi pasibaigę atvejai – iš prieglaudos išvyti žmonės kelis kartus prisigėrė ir sušalo gatvėse, po to valdžia pareiškė, kad mirčių buvo galima išvengti. Šios prieglaudos pavyzdžiu pasekė ir kitos tokios įstaigos Kanadoje, o netrukus jų gyventojai pradėjo gauti jiems „išrašytas“ alkoholio dozes.

Dabar Kanadoje yra 23 „valdomo (kontroliuojamo) alkoholio vartojimo programos“ (laisvas išsireiškimo managed alcohol programs vertimas). Šią idėją pabandė įgyvendinti ir kitos šalys – pavyzdžiui, Australija, Norvegija ir Didžioji Britanija, tačiau ten jos kol kas nepaplito. JAV tėra viena benamių prieglauda, kur leidžiamas alkoholis, tačiau jo ten „neišrašo“. Ekspertų nuomone, šios programos yra efektyvi piktnaudžiavimo alkoholiu prevencija. Kodėl gi ji naudojama tik Kanadoje, leidinio Elemental straipsnyje aiškinasi Troy Farah.

Kaip veikia programa

Pagal ją, stogas virš galvos ir maitinimas teikiamas žmonėms, ne kartą ir nesėkmingai bandžiusiems įveikti savo potraukį alkoholiui. Nors atrodo nelogiškas, sprendimas tiekti vyną chroniškiems alkoholikams veikia teigiamai – tai rodo tyrimai – ir net gelbsti jų gyvenimus, maždaug trečdalius sumažindami patekimą į ligonines ir susidūrimus su policija.

„Mūsų filosofija – sutikti žmones tokios būsenos, kokią jie pasiekė“, – sako Lauren Julien, programos vadybininkė Shepherds of Good Hope prieglaudoje (Ottawa), nuo 2001 metų teikianti alkoholio dozes nuolatiniams savo lankytojams. „Neprimetame savo įsitikinimų, savo vertybių – leidžiame jiems patiems rasti savo kelią ir paprasčiausiai padedame jiems tai daryti“.

Shepherds of Good Hope – ne tiesiog benamių prieglauda, bet ir švietimo įstaiga, į kurioje vykstančius kursus užrašyti daugiau nei 20 žmonių. Prieglaudoje yra virtuvė su dviem viryklėmis, skalbykla, kambarys su televizoriumi ir balkonas rūkymui. Nuo 7:30 iki 21:30 jo gyventojams duodamos alkoholio dozės.

Dozės dydis priklauso nuo programos, tačiau vidutiniškai yra nuo 150 iki 240 ml. Dozės mažina abstinencijos sindromą ir potencialiai mirtinus priepuolius. Dozes galima vadinti vidutinėmis, tad prieglaudos gyventojams intoksikacija negresia. Įprastai skiriamas vietoje, prieglaudoje, pagamintas spirituotas vynas, nors kai kuriose įstaigose duodamas šeris ar degtinė ar netgi leidžiama atsineštu savo alkoholį. Kartais alkoholio buteliukai netgi įforminami kaip vaistai.

Shepherds prieglaudoje spirituotą vyną gamina atitinkamą mokymą gavę patys programos dalyviai. Jie visi savo dozę gauna, tačiau nebe nemokamai – savo darbu jie užmoka už maistą ir pastogę, paaiškina Julien. Tam reikia atitinkamų įgūdžių ir įsitraukimo į procesą. Prieš gaudami dozę, prieglaudos gyventojai privalo įrodyti, kad už jos ribų alkoholio ar kitų narkotikų nevartojo. Jei bandoma apgauti, dozė gali būti sumažinama arba atskiedžiama sultimis. Gali jos netgi neduoti visai.

Tai kiek gi išgeria prieglaudos gyventojai per dieną? Maždaug tris vyno butelius. Iš pirmo žvilgsnio tai – daug, tačiau atsižvelgus į jų alkoholizmo istoriją, iš tiesų vartojimas sumažėja, sako Bernie Pauly iš Kanados Svaigalų vartojimo tyrimo instituto.

Dėl tokios praktikos gerokai sumažėja atsidūrusių skubiosios pagalbos skyriuose ar belangėje – mažėja miesto išlaidos. Pavyzdžiui, anksčiau vienam žmogui Ottawoje policija buvo iškviesta daugiau nei 300 kartų, tačiau kai jis pagal „valdomo alkoholio vartojimo programą“ prieglaudoje praleido metus, jo susidūrimų su policija sumažėjo iki 3, pasakoja Julien. Ji prisimena, kaip iš pradžių policija nesuprato, kaip tokia programa iš viso gali veikti. Tačiau paskui jie išvydo realius p[okyčius: dabar jų kamerose nėra žmonių, kuriems tereikia išsiblaivyti.

Teorinis pagrindimas

Pati valdomo alkoholio vartojimo programos koncepcija remiasi žalos sumažinimo praktika, kurios tikslas – ne reikalauti visiško susilaikymo, o kovoti su rizikingo elgesio pasekmėmis. Tai yra, kaip anksčiau jau suformulavo Julien, palaikyti žmones ten, kur jie jau atsidūrė. Ši praktika apima nemokamą prezervatyvų dalinimą sekso sferos darbuotojoms ir sterilių švirkštų – narkomanams. Alkoholio atveju, žalos sumažinimas gali būti informavimo apie alkoholinių gėrimų žalą kampanijos ar individualios saugios vartojimo dozės nustatymas.

Remiantis statistika, Kanados ligoninėse dėl priežasčių, susijusių su alkoholiu, kasdien miršta 7 žmonės. Daugeliui imtis gydymo ar gauti kokias nors socialines paslaugas itin sunku, nes tam reikia būti blaiviam. Programa padeda pralaužti šį užburtą ratą, skatindama saikingą, taigi ir saugesnį, alkoholio vartojimą. Benamių abstinencijos nebuvimas programai toks pat svarbus, kaip ir jų pamaitinimas bei stogas virš galvos, tvirtina Pauly. Tai, kaip ji išsireiškia, „išlikimo išgėrimas“.

2011 metais Pauly buvo paprašyta objektyviai įvertinti programos efektyvumą Vancouveryje (Britų Kolumbija). Jos komanda padarė išvadą, kad programa gali būti esminiu veiksniu, sprendžiant itin sunkius ir rizikingus alkoholinės priklausomybės atvejus. Aplinkos, kurioje benamiai įprastai vartoja alkoholį, pakeitimas į patogią ir saugią vietą su kontroliuojamomis alkoholio dozėmis – efektyvi priemonė, tikina mokslininkė.

Ekonominis variantas

„Reguliuojamo alkoholio vartojimo programos“ iš tiesų leidžia sutaupyti. Britų Kolumbijos priklausomybių tyrimų centras 2016 metais paskaičiavo, kiek: kiekvienas gydymui išleistas doleris reiškia $1,09–1,21 ekonomiją. Be to, neginčijamai pagerėja benamių gyvenimo sąlygos, pažymi Pauly.

Tačiau, nepaisant visų akivaizdžių pliusų, programa iki šiol susilaukia kritikos. „Mums nuolat priekaištauja, kad nemokamai daliname svaigalus, – sako Pauly. – Tai yra visiškai suprantama, nes priimta manyti, kad alkoholizmas gydomas tik visiška abstinencija“.

Tačiau ir Pauly, ir Julien mano, kad iš programos dalyvių reikalauti absoliučios blaivybės – beprasmiška. Didžioji jų dalis jau bandė gydytis nuo priklausomybės, tačiau nesėkmingai. Pasak Susan Collins iš Žalos mažinimo ir gydymo tyrimų centro Seattle, šios programos JAV neprigijo dėl tvirtos politinės valios ir įtikinamų mokslinių jų darbo efektyvumo įrodymų trūkumo. Beje, kol kas programa atrodo daug žadančiai, pažymi.

„Manau, norint įveikti skepsį, reikėtų didelių randomizuotų klinikinių tyrimų. Esamos sisteminės apžvalgos nepakanka, nes maža tyrimų dalyvių imtis ir taip toliau“, – tvirtina Collins.

Ji yra šios srities ekspertė ir skyrė tam 23 savo mokslinė veiklos metus. Daugiau nei 10 metų Collins, Vašingtono universiteto psichologijos katedros profesorė, bendradarbiauja su Downtown Emergency Services Center (Seattle) – vienintelė prieglauda JAV, kurios klientams taikoma kažkas panašaus į Kanados patirtį, tai yra, leidžiamas alkoholio vartojimas prieglaudos teritorijoje, tačiau, kaip jau minėta, jo neskiria. Be to, prieglaudos klientai patys moka už gėrimus, ir statistika rodo, kad šis būdas irgi padeda stabilizuoti jų elgesį ir pagerina sveikatą.

„Mane pribloškė šios kanadiečių programos pragmatizmas, kūrybingumas ir tuo pačiu užuojauta. O taip pat meilė, kurią žmonės jaučia savo tautiečiams, – pripažįsta Collins. – Labai norėčiau, kad visa ši užuojauta ir meilė Valstijose koordinuotomis pastangomis virstų moksliniu šios praktikos patvirtinimu“.

republic.ru