Mūšis dėl tarpelio: kaip Microsoft išsprendė amžiaus ginčą

Dabar ietys laužomos įvairiausiomis temomis – nuo covido iki teisingo kaimyninės respublikos pavadinimo. Tačiau yra ir gerų naujienų. Buvo išspręstas vienas iš aštriausių klausimų, ne vienerius metus skaldęs visuomenę į dvi nesutaikomas stovyklas, griovęs šeimas ir geriausius draugus vertęs aršiausiais priešais. Microsoft kompanija eiliniu MS Word atnaujinimu nusprendė laikyti dvigubą tarpą po taško klaida ir siūlyti jį pakeisti viengubu (beje, „sentikiai“ visada gali priderinti teksto redaktorių sau).

Pokytis vyks palengva, gali būti, jo dar nepajautėte. Microsoft planuoja MS Word atnaujinimą visiems naudotojams patiekti artimiausiu metu. „Puikiausiai suprantame, kad tarpų skaičiaus pasirinkimą lemia grynai stilistiniai sumetimai, todėl toliau testuosime šį atnaujinimą ir padarysime taip, kad jį būtų lengva ignoruoti“, – tvirtina Kirk Gregersen iš Microsoft.

Kodėl šis, regis, toks niekinis klausimas taip ilgai pykdė žmones? Ar gali dvigubas tarpas po taško kaip nors paveikti skaitymą? Kokius argumentus pateikia dvigubo tarpo šalininkai? 2018 metų pavasarį žurnale Attention, Perception, and Psychophysics paskelbtas tyrimas provokuojančia antrašte „Dvigubas tarpas geriau už viengubą? Tarpų po taškų efektas skaitymui“.

Oficialiai psichofizika tyrinėja ryšį tarp stimulų ir jų sukeliamų jausmų ir suvokimo. Mokslininkų komandai vadovavo Rebecca Johnson iš Skidmore koledžo (Saratoga Springs, NY) psichologijos fakulteto. The Atlantic žurnalistui Jamesui Hamblinui ji pranešė, kad jų tyrimas rodo, jog dvigubas tarpas po taško skaitytojams visgi naudingesnis.

„Keliuose tyrimuose paaiškėjo, kad tarpų po taško padidinimas padeda geriau įsisavinti ir apdoroti gautą informaciją. Tarpus tarp žodžių panaikinus visiškai, mūsų gebėjimas greitai skaityti smarkiai sumažėja, tuo tarpu, juos padidinus – tekstas apdorojamas efektyviau“, – tvirtina ji.

Johnson komandos atlikto tyrimo dalyviai, kurie įprastai po taško dėdavo dvigubą tarpą, eksperimento metu tekstą su dvigubais tarpais skaitė 3% greičiau. Johnson skaičiavimais, tai yra 9 papildomi žodžiai per minutę – lyginant su tekstu, kuriame tarpai viengubi. Toks skirtumas nėra itin žymus, tačiau ilgainiui netgi tokia „smulkmena“ gali padėti sutaupyti laiką. Beje, mokslininkų išvados netaikytinos tiems, kam labiau patinka po taško dėti vieną tarpą: jų skaitymo greitis abiem atvejais buvo vienodas.

Nieko keisto, kad šis mokslinis darbas internete buvo sutiktas, tarkime taip, nevienareikšmiškai. Mičigano universiteto ekonomikos ir visuomeninės politikos profesorius Justin Wolfers parašė, kad „kartais mokslas gali nunešti jums stogą ir šį kartą ji ėmėsi ginti dvigubą tarpą po taško“. Jelio universiteto profesorius Nicholas Christakis susižavėjęs rašo: „Valio! Mokslas pagaliau patvirtino mano praktiką, kurią išmokau jau būdamas 12 metų amžiaus, dėti DU TARPUS PO TAŠKO. NE VIENĄ TARPĄ. Taip tekstą lengviau skaityti.“.

Tačiau profesoriaus Christakiso džiaugsmui pritarė ne visi. National Review vyr. redaktoriaus pavaduotojas Robertas VerBruggenas tyrimą pakomentavo taip: „Nauji faktai privertė mane peržiūrėti savo nuomonę apie narkotikų legalizavimą, tačiau nemanau, kad sugebėsiu tai padaryti“. The Atlantic žurnalistas pavadino tai „terorizmu“, o pats Hamblinas a href="https://twitter.com/jameshamblin/status/990235947592749057" target="_blank">išsireiškė dar lakoniškiau: „O ne“.

„Asmeniškai mane dvigubas tarpas netgi kažkaip neramina – taip pat, kaip žmogus, kuris nemirksi ar neišjungia savo išmaniojo telefono klaviatūros garsų. Netgi noriu išmokyti savo vaikus ignoruoti žinutes nuo žmonių, kurie po taško deda du tarpus“, – rašo Hamblinas. Žurnalistą šis tyrimas taip užkabino, kad ėmėsi ieškoti jo trūkumų ir diskredituoti mokslininkų išvadas. Juk mes prieš ekraną praleidžiame vis daugiau laiko ir informacijos pristatymo ir įsisavinimo problema dabar aktuali kaip niekad.

Šiaip ar taip mus visus vaikystėje mokė dailyraščio taisyklių: rašyti tiesiai, iš kairės į dešinę, o po taško pageidautina palikti vienodus tarpus. Kur kas rečiau esame mokomi abejoti visuotinai priimtais standartais, klausti savęs, ar jie turi prasmę, gal verta juos pakeisti? Egzistuojančiam status quo pakeisti privalo būti svarių priežasčių, ir tarpo po taško klausimu vieningos nuomonės nėra.

Šiaip jau faktas, kad mokslininkai neskyrė deramo dėmesio optimaliam tarpų skaičiui, Johnson nustebino, ypač, tyrint galvoje šio klausimo keliamas aistras. Neseniai pasirodžiusiose Amerikos psichologų asociacijos nurodymuose rekomenduojama naudoti viengubą tarpą, nors vos prieš porą metų psichologams savo darbuose buvo patariama dėti dvigubą, nes taip „tekstą lengviau skaityti“.

Savo išvadas mokslininkai aiškina skaitymo procesu, stimulais, verčiančiais akis nekliudomai bėgti eilutėmis ar bent daliai sekundės „užstrigti“. Jų atliktame tyrime skaitytojų akys „peršokdavo“ dvigubą tarpą po taško ir negaišo, fokusuodamosi į jį. Papildomas tarpas palengvina skaitytojams „eilučių ištraukimą iš teksto“. Be to jis patenka į periferinės regos lauką ir perduoda smegenims signalą, kad artėja sakinio pabaiga.

Hamblinui pavyko rasti tyrimo trūkumų: visų pirma, imtis buvo labai maža – vos 60 koledžo studentų. Iš esmė, tai tik pabandymas išnagrinėti gan įdomų klausimą, tačiau remiantis vienu tokiu darbu, išvadas daryti anksti. Svarbiau tai, kad papildomo tarpo efektas pasireiškė tik skaitymo „apdorojimu“, tačiau, spendžiant iš visko, bendram teksto supratimui įtakos nepadarė. O juk atrodytų, tai ir yra skaitymo prasmė, svarsto The Atlantic žurnalistas. Vargu ar tai, kad akys eilutę prabėga šiek tiek greičiau, nei su viengubais tarpais, svarbiau už teksto suvokimą.

Netvirtiname, kad žmonės visai negali suprasti teksto, jei naudojamas vienas tarpas, o ne du, sako Johnson. Skaitymas – itin lankstus procesas, ir perskaitytą tekstą galime suprasti, nepriklausomai nuo tarpų skaičiaus po skyrybos ženklų.

The Verge žurnalistė Angela Chen irgi sukritikavo tyrimo metodologiją. Dvigubas tarpas po taško liko nuo spausdinimo mašinėlės laikų, kuriose naudoti vienodo pločio šriftai (siaura raidė „i“ eilutėje užimdavo tiek pat vietos, kaip ir „m“). Tada dėti daugiau tarpų buvo prasminga, kad skaitytojui būtų aiškiau, jog sakinys baigėsi. Dabartiniuose teksto redaktoriuose toks atsargumas jau perteklinis, nes dažniausiai naudojami proporciniai šriftai – tad, vieno tarpo visiškai užtenka. Tai estetiškiau atrodo laiškuose ( ir neatrodo kaip anachronizmas) – tokios pozicijos laikosi Chicago Manual of Style, Modern Language Association Style Manual ir taip toliau.

Johnson gina savo poziciją, sakydama, kad daugumoje akių judėjimo tyrimų naudojami vienodo pločio šriftai, o kompiuterinės teksto apdorojimo programos praktikoje vis dar veikia kaip spausdinimo mašinėlės (tai yra, netgi su vieno pločio šriftais sakinių papildomais tarpais neatskiria). Ją stipriai kritikavo už tokio šrifto (Courier New) naudojimą tyrime. Ji sutinka, kad ateityje tyrėjai privalo tarpų efektus tirti, naudodami skirtingus šriftų tipus.

Hamblinas ir anksčiau rašė apie spalvos gradientų poveikį skaitymui. Jis pasisakė prieš visuotinai priimtą tvirtinimą, kad raidės privalo būti vienos spalvos (juodos) baltame (artimame jam) fone, o teksto eilutės turi būti vienodo ilgio. Žurnalisto nuomone, visa tai yra tradicijos ir estetikos reikalas, o ne optimalaus informacijos perdavimo.

„Jei mes išties norime rasti mokslinį pagrindimą tam, kaip turi būti pateikiamas tekstas, kad būtų optimaliai suprastas, privalome ginčytis ne dėl tarpų po taško skaičiaus. Mano požiūriu, toks būdas primintų savotišką srautą, „išspjaunantį“ jums žodžius ir sinchronizuotą su jūsų suvokimu. Jis stabtelėtų, kai nukreipiate dėmesį, ir paspartėtų, jei imtų darytis nuobodu“, – fantazuoja žurnalistas. Kaip bebūtų, pamąstymai šia tema – geras pratimas, mokantis kovoti su stereotipais ir ir visuotinai priimtomis nuostatomis, apibendrina Jamesas Hamblinas.

republic.ru