Vienos prieštaringiausių teorijų istorijoje, įkvėpusių nacius ir Adolfą Hitlerį – socialinis darvinizmas ir eugenika: populiarios buvo ir JAV, kur buvo sterilizuota daugiau nei 60 000 „nepageidaujamųjų" (Foto, Video)

Socialinis darvinizmas yra laisvas ideologijų rinkinys, atsiradęs XIX amžiaus pabaigoje, kuriame Charleso Darvino natūralios atrankos evoliucijos teorija buvo naudojama tam tikroms politinėms, socialinėms ar ekonominėms pažiūroms pagrįsti.

Socialiniai darvinistai tiki „geriausių išgyvenimu“ – idėja, kad tam tikri žmonės tampa galingi visuomenėje, nes tai yra įgimta.

Socialinis darvinizmas įvairiais laikais per pastarąjį pusantro amžiaus buvo naudojamas imperializmui, rasizmui, eugenikai ir socialinei nelygybei pateisinti.

Evoliucija ir natūrali atranka

Remiantis Darvino evoliucijos teorija, išlieka tik tie augalai ir gyvūnai, kurie geriausiai prisitaikė prie savo aplinkos, kad daugintųsi ir perduotų savo genus kitai kartai. Gyvūnai ir augalai, kurie yra prastai prisitaikę prie savo aplinkos – neišgyvens.

Darvinas paskelbė savo sampratas apie natūralią atranką ir evoliucijos teoriją įtakingoje 1859 metų knygoje „Apie rūšių kilmę“.

Darvino natūralios atrankos evoliucijos teorija buvo mokslinė teorija, kurios pagrindinis tikslas buvo paaiškinti jo pastebėjimus apie biologinę įvairovę ir tai, kodėl skirtingos augalų ir gyvūnų rūšys atrodo skirtingai.

Herbertas Spenceris

Vis dėlto bandydamas perduoti savo mokslines idėjas Didžiosios Britanijos visuomenei, Darvinas pasiskolino populiarias koncepcijas, įskaitant „geriausių išgyvenimą“ iš sociologo Herberto Spencerio ir „kovą už būvį“ iš ekonomisto Thomaso Malthuso, kurie anksčiau rašė apie tai, kaip laikui bėgant vystosi žmonių visuomenės.

Darvinas retai komentuodavo savo teorijų socialines pasekmes. Tačiau tiems, kurie sekė Spencerį ir Malthusą, Darvino teorija, atrodo, patvirtino mokslu tai, kas, jų manymu, jau buvo teisinga žmonių visuomenėje – kad tinkamos paveldėtos savybės yra tokios kaip darbštumas ir gebėjimas kaupti turtus, o netinkamos – tingumas ir kvailumas.

Po to, kai Darvinas paskelbė savo teorijas apie biologinę evoliuciją ir natūralią atranką, Herbertas Spenceris nubrėžė dar daugiau paralelių tarp savo ekonomikos teorijų ir Darvino mokslinių principų.

Spenceris „geriausių išgyvenimo“ idėją pritaikė vadinamajam „laissez faire“ ar nevaržomam kapitalizmui pramoninės revoliucijos metu, kai verslui leidžiama veikti laisvai be vyriausybės įsikišimo.

Skirtingai nuo Darvino, Spenceris tikėjo, kad žmonės genetiškai gali perduoti išmoktas savybes, tokias kaip taupumas ir moralė, savo vaikams.

Spenceris priešinosi bet kokiems įstatymams, kurie padėjo darbuotojams, vargšams ir tiems, kuriuos jis laikė genetiškai silpnais. Tokie įstatymai, jo teigimu, prieštarautų civilizacijos evoliucijai, atitolindami „netinkamųjų“ išnykimą.

Kitas žinomas socialinis darvinistas buvo amerikiečių ekonomistas Williamas Grahamas Sumneris. Jis buvo vienas pirmųjų gerovės valstybės priešininkų. Jis vertino individualią konkurenciją dėl turtinės ir socialinės padėties, kaip priemonę pašalinti silpnus ir amoralius gyventojus.

Tęsinys kitame puslapyje: