Ar namų aikštės pranašumas yra tikras? COVID-19 pandemija parodė tai, apie ką sporto komentatoriai kalba dešimtmečius

Krepšininkai yra pripratę prie savo aikštelės lankų, o futbolininkai - prie savos žolės. Bet komandos ne visada geriau sužaidžia namuose. Be to, krepšininkai treniruojasi, ugdo raumenų atmintį, susikaupimą ir įgūdžius. Negi savi sirgaliai tikrai padeda?

Naujame tyrime mokslininkai išanalizavo tūkstančius futbolo rungtynių, dėl COVID-19 pandemijos sužaistų tuščiuose stadionuose. Jei namų aikštės pranašumas yra siejamas ir su sirgaliais, o ne tik pažįstama aplinka ir su kelione susijusiu nuovargiu, COVID-19 turėjo sumažinti tą pranašumą. Arba galėjo nutikti priešingai - staiga galėjo paaiškėti, kad geram sportiniam pasirodymui sirgaliai nėra būtini, o sportininkų pagyros jiems yra skirtos tik skatinant bilietų pardavimus.

Lidso universiteto mokslininkai išanalizavo daugiau nei 4800 rungtynių, įvykusių 11 šalių. Paaiškėjo, kad kai tribūnose ošia sirgaliai, namų komandos vidutiniškai įmuša 0,29 įvarčiais daugiau nei svečiai. Kai sirgalių nėra, šis rodiklis sumažėja iki 0,15. Su savų sirgalių palaikymu futbolo komandos pelnė 0,39 čempionato taškais daugiau nei svečiai. Be sirgalių - tik 0,22 taškais daugiau nei keliaujančios komandos. Mokslininkai skaičiuoja, kad dingus sirgaliams namų aikštės pranašumas susitraukė perpus.

Įdomu tai, kad žaisdamos be sirgalių namų komandos gavo daugiau geltonų kortelių. Mokslininkai mano, kad tai gali būti susiję su spaudimu - sirgaliai visada ūžia ir rėkia, kai jų palaikomos komandos žaidėjui rodoma geltona kortelė. Be to, sirgalių netekusios namų komandos kėlė mažiau kampinių, rečiau mušo į vartų plotą. Vietinių sirgalių trūkumas šiek tiek padėjo svečių komandoms, bet šis poveikis nebuvo žymus.

Taigi, atrodo, kad sirgalių palaikymas, skanduotės ir tiesiog futbolininkus sekančios akys iš tikrųjų turi stiprų poveikį. Sirgaliai, kaip rodo šis tyrimas, yra motyvuojanti jėga, pakeičianti žaidimo stilių ir, galbūt, atletų pasitikėjimą savimi.