Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonės » Kaip mes gyvename |
Novi SadasNovi Sadas yra antras pagal dydį miestas Serbijoje ir autonominės Vojvodinos provincijos (Serbijos šiaurėje) sostinė. Jis yra pietinėje Panonijos lygumos dalyje, prie Bačkos ir Sirmijos geografinių regionų ribos. Ant Dunojaus upės kranto esantis miestas žvelgia į šiaurinius Fruška Gora šlaitus. 2011 m. surašymo duomenimis, Novi Sade gyvena 250 439 žmonės, o miesto teritorijoje (įskaitant gretimas Petrovaradin ir Sremska Kamenica gyvenvietes) – 277 522 gyventojai.
Novi Sadas buvo įkurtas 1694 m., kai serbų pirkliai suformavo koloniją per Dunojų iš Petrovaradino tvirtovės – strateginio Habsburgų karinio posto. Vėlesniais šimtmečiais jis tapo svarbiu prekybos, gamybos ir kultūros centru ir istoriškai buvo vadinamas „Serbijos Atėnais“. Miestas buvo smarkiai nuniokotas 1848 m. revoliucijos metu, tačiau vėliau buvo atstatytas ir restauruotas. Šiandien Novi Sadas kartu su Serbijos sostine Belgradu yra pramonės ir finansų centras, svarbus Serbijos ekonomikai.
Bene žymiausias lankytinas objektas Novi Sade yra vadinamasis „Girtasis laikrodis“, esantis Novi Sado Petrovaradino tvirtovėje. Vietiniai jį dažnai vadina pijani sat (girtas laikrodis), nes jo tikslumas svyruoja priklausomai nuo sezono. Laikrodis susideda iš trijų tarpusavyje sujungtų sistemų: laiko nustatymo mechanizmo, kuris palaiko laiką ir įjungia laikrodžio rodykles, mušimo mechanizmo, kuris praneša apie valandų ketvirčius, ir kito mušimo mechanizmo, kuris informuoja visas valandas. Laiko nustatymo mechanizmas yra jautrus temperatūros pokyčiams. Kai oras šaltas, laikrodis linkęs keletu minučių atsilikti; kai karšta, laikrodis linkęs rodyti keliomis minutėmis į priekį. Petrovaradino tvirtovė buvo pastatyta 1692–1780 m., o laikrodžio bokštas datuojamas maždaug 1750 m. Barokiniame bokšte yra juodi ciferblatai, po vieną kiekvienoje bokšto pusėje. Jo rodyklės yra priešingos daugumai laikrodžių – valandų rodyklė yra ilgesnė, o minučių rodyklė trumpesnė. Jis buvo pagamintas taip, kad netoliese esančios Dunojaus upės jūreiviai galėtų lengvai matyti laiką iš tolo. Skaičiai ant ciferblato yra romėniški, o jų skersmuo didesnis nei du metrai. Kariuomenė laikrodžiu rūpinosi beveik pustrečio šimtmečio, tačiau nuo 1952 metų karinis įtvirtinimas buvo perduotas civiliams. Jis vis dar valdomas rankomis – darbuotojas kasdien prisuka laikrodį.
MTPC parengtą informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško VšĮ „Mokslo ir technologijų populiarinimo centras“ sutikimo draudžiama.
|