[Karšta tema] Artėjanti maisto katastrofa – didžiausi pasaulio maitintojai, ką pridarė Putinas ir kaip technologijos gali padėti

Šiais metais kviečių ateities sandoriai jau pabrango 60 %, o po to, kai anomali kaitra pakenkė derliui Indijoje, praėjusią savaitę šalyje uždraustas kviečių eksportas. Indijos vyriausybė teigia, kad kainų šuolis gresia gyvybiškai svarbių prekių deficitu tiek pačioje Indijoje, tiek ir kitose pažeidžiamose šalyse. Indija yra antra (po Kinijos) pagal dydį kviečių augintoja pasaulyje. Iš dalies dėl pernai buvusio neregėtai gero derliaus, jiems iš dalies pavyko užpildyti nišą, susidariusią dėl susitraukusios gamybos Ukrainoje ir dėl prastų orų sumažėjusio kitų stambių grūdų tiekėjų derliaus.

Anksčiau globalioje maisto produktų rinkoje kildavusias paklausos ir pasiūlos problemas dažniausiai lemdavo oro sąlygos ir kiti su pasiūla susiję faktoriai. Per porą praėjusių pandemijos metų pasaulinė maisto tiekimo sistema įrodė savo atsparumą. Tačiau dabar dėl karo Ukrainoje kyla rimtos problemos maisto produktų tiekimo grandinėje ir vidutines bei ilgalaikes jų pasekmes numatyti sunku. Šios naujos problemos kyla jau ir taip įtemptoje, tačiau bent jau funkcionuojančioje tiekimo grandinėje.

Dar iki karo Ukrainoje kainos rinkoje išaugo 18 % dėl pandemijos. Globaliu mastu yra šešios šalys maitintojos, kurios bendrai išaugina ⅔ visos žemės ūkio produkcijos. Ukraina ilgai buvo viena iš svarbiausių maisto produktus gaminančių šalių – ne tik savo šalies gyventojams, bet ir visam pasauliui. Be to, Ukraina gamina daug trąšų. 2019 metais Ukrainoje žemės ūkio produkcijos auginimui buvo naudojama 57 % šalies teritorijos, o tai yra vienas iš didžiausių rodiklių. Palyginimui, tais pačiais metais JAV žemės ūkiui buvo skirta 17 %.

Ukraina pasauliui tiekia 30 % saulėgrąžų aliejaus (yra stambiausia tiekėja) ir 4 % kviečių. Nors 4 % gali pasirodyti ne tiek jau daug, tačiau dėl to, kad jie augina daug daugiau, nei sunaudoja, Ukrainos dalis kviečių eksporte yra apie 10 %, o kukurūzų – 13 %. Įprastai Ukraina kasmet eksportuoja 40–50 milijonų tonų grūdų, tačiau dėl Rusijos agresijos kovą eksportas siekė ¼ vasario lygio.

Ukrainos dirvožemis itin derlingas, o produkcijos auginimo kaštai mažesni, nei kitur Europoje ar Amerikoje. Per šalies uostus nesunku pasiekti pasaulio rinkas, ir toks derinys pavertė Ukrainą Europos maitintoja ir svarbiu žemės ūkio produkcijos eksportuotoju.

Dar viena tokia maitintoja – Kinija. Joje išauginti maisto produktai sudaro apie 20 % pasaulio eksporto. Dėl Kinijoje vykdomos nulinio pakantumo kovidui politikos daug fermerių negali dirbti, o produkcijos užauginama gerokai mažiau, nei įprastai.

Rusijos armijos blokuojamuose Ukrainos uostuose dabar įstrigę 25 milijonai tonų grūdų. Geležinkeliu ukrainiečiams pavyko pervežti tik nedidelę dalį naujo derliaus – bėgių plotis Ukrainoje kitoks, nei kitur Europoje, todėl krovininiai vagonai negali nesustodami važiuoti per Europą – grūdus pasienyje reikia perkrauti. Ukrainos dirbami laukai tampa mūšių laukais, o šalies kelių ir uostų infrastruktūrą raketomis bombarduoja ir apšaudo Rusija. Maisto produktų tiekimo grandinė Ukrainoje visiškai sustojo. Dėl komendanto valandos ribojamas darbo laikas žemės ūkio įmonėse, o dėl kelių kontrolės – agrotechnikos judėjimas.

Net jei taika būtų paskelbta rytoj, Ukrainos laukuose liks daugybė nesprogusių sviedinių, kuriuos ūkininkai turės pašalinti. Žemės ūkio technika – sunaikinta, kvalifikuoti darbininkai žuvę kare, o laikas įdirbti laukus jau praėjo. Svarbu pažymėti, kad prieiga prie maisto produktų yra neatidėliotina užduotis milijonams ukrainiečių, tiesiogiai nukentėjusių nuo šio įsiveržimo. Todėl privalau paminėti šią gyvybiškai svarbią problemą.

Pažeista transporto infrastruktūra itin apsunkino maisto tiekimą persikėlėliams šalies viduje. Pasaulio maisto programos vertinimu, 45 % Ukrainos gyventojų nerimauja, kad negalės gauti pakankamai maisto.

Dabar nežinome, kiek dar truks konfliktas Ukrainoje, tačiau šiais metais gali išnykti 19 – 34 milijonai tonų eksportuojamų maisto produktų. Kitais metais, priklausomai nuo situacijos Ukrainoje, šis skaičius gali būti nuo 10 iki 43 milijonų tonų. Tai atitinka, įvairiais vertinimais, nuo 60 iki 150 milijonų žmonių paros kalorijų normą. Be akivaizdžių žmonių badavimo problemų, maisto produktų atsargų sumažėjimas reiškia kainų augimą, o brangesnis maistas atsilieps daug platesniam, nei 150 milijonų žmonių ratui.

Dar viena pasauliui kilusi problema – sintetinių trąšų komponentų trūkumas. Kai kurie iš jų nuo pandemijos pradžios pabrango trigubai. Šio deficito priežastys yra kelios. Tarp jų ir Rusijos įsiveržimas į Ukrainą, uraganų sukeltos tiekimo grandinių problemos, aukštos gamtinių dujų kainos. Pirmą kartą istorijoje visame pasaulyje visi fermeriai vienu metu tikrina, kiek mažai trąšų galima naudoti, nepakenkiant derlingumui.

Daugumoje sintetinių trąšų esantys azoto junginiai gaunami, sujungiant ore esantį azotą su vandeniliu iš gamtinių dujų į amoniaką. Iš amoniako paskui gaunami kiti junginiai, tarp kurių amonio nitratas ir šlapalas [karbamidas]. Gamtinės dujos šiame procese naudojamos ir kaip amoniako žaliava, ir kaip cheminiam procesui reikalingos energijos šaltinis. Brangstant gamtinėms dujoms, brangsta ir trąšos. Nuo karo Ukrainoje pradžios kalio karbonatas (potašas) Vankuveryje pabrango beveik tris kartus. Tai gerai Kanadai, kuri yra didžiausia potašo gamintoja pasaulyje, tačiau blogai fermeriams ir maisto produktų kainoms. Rusija ir Baltarusia užima antrą ir trečią vietą pasaulyje pagal potašo gamybą.

Grūdų eksporto iš Ukrainos sumažėjimas itin stipriai smogs Afrikai ir Artimiesiems Rytams, kur keliauja didžioji dalis kviečių iš šios šalies. Iš Ukrainos importuojama 80 % Libano kviečių, ji yra pagrindinė tiekėja tokioms šalims kaip Somalis, Sirija ir Libija. Egiptas importuoja beveik ⅔ sunaudojamų kviečių – jis didžiausias pasaulyje kviečių importuotojas. Daugiau, nei 80 % Egipto importuojamų kviečių – iš Rusijos ir Ukrainos. Ir nors didžioji dalis sunaudojama šalies viduje, Egiptas dalį taip pat ir perdirba eksportui į Rytų Afriką. Taip karo Ukrainoje pasekmės jausis daugelyje pasaulio šalių. Neturtingos šalys, kurios jau susidūrė su masiniu badu, nukentės labiausiai. Pasaulio bankas įspėjo, kad kiekvienas maisto pabrangimo procentinis punktas reiškia 10 milijonų žmonių, atsiduriančių visiškame skurde. Mažiau nukentės maisto produktus eksportuojančios šalys. O tokios šalys kaip Kinija, kuri turi strateginių grūdų atsargų, yra geresnėje padėtyje, nei daugelis kitų. Negana to, Kinija gali nuspręsti dalį savo strateginių atsargų panaudoti diplomatiniais tikslais ir taip sulaukti nukentėjusių šalių palankumo.

Taigi, kiek turėtume nerimauti dėl globalaus maisto produktų deficito? Dabar atsakyti sunku, reikia sekti artimiausių savaičių ir mėnesių duomenis, tačiau situacija atrodo blogesnė, nei per ankstesnę maisto produktų kainų krizę 2007–2008 metais. Pagal riboto sutrikimo scenarijų, pasekmės veikiausiai bus jaučiamos iki 2024 metų. Tuomet bus praleistas vienas sėjos sezonas ir išvysime ribotas sankcijas – bent jau žemės ūkio produktų ir trąšų atžvilgiu. Iki 2024-ųjų tai atsilieps, nes fermeriams reikės laiko pasirengti normaliai sėjai. Negavę derliaus ar negalintys jo eksportuoti fermeriai neturės pinigų sėkloms, trąšoms, agrotechnikai, o dėl to kitas derlius bus mažesnis. Jei karas užsitęs, gali būti praleisti keli sėjos ir pjūties sezonai. Be to, gali eskaluotis sankcijos, ir jos būtų pritaikytos kai kurioms žemės ūkio prekėms, arba šalių vyriausybės gali nuspręsti nutraukti gyvybiškai būtinų prekių eksportą į šalis, kurioms jos būtinos. Tai gali sukelti dideles maisto produktų prieinamumo problemas. Pastarąjį kartą tokį kainų šuolį matėme 2007 ir pirmą 2008 metų pusmetį. Per tą laiką pasaulinės ryžių kainos išaugo 217 %, kviečių – 136 %, kukurūzų – 125 %, o sojų – 107 %. Kainų augimas sukėlė protestus ir neramumus kai kuriose Azijos ir Afrikos šalyse. Kylant kainoms, veikiausiai įsikiš valstybė, o tai kartais problemą tik pagilina. Tokie dalykai, kaip eksporto uždraudimas, gali sumažinti fermerių rentabilumą, ir jiems nelieka resursų didinti būsimų sezonų derlių.

Per visą istoriją žmonės tvirtino, kad maistas ir ištekliai tuoj baigsis. Nenoriu į tai apeliuoti, tačiau tikrai atrodo, kad artimiausiu metu toks deficitas iš tiesų gali rastis. Visai logiška laukti kainų augimo, jeigu jo tiekimas liks ribotas. Laimei, yra ne vienas šių problemų – jeigu jos užsitęstų – sprendimo būdas.

Kukurūzai JAV auginami labai produktyviai ir tipinis derlingumas yra 140 – 160 bušelių iš akro [9,4 — 10,8 t/ha]. Tačiau maisto produktų iš visos šios veiklos, gaunama, deja, gerokai mažiau. Didžioji dalis JAV auginamų kukurūzų sunaudojama biokurui ir gyvulių pašarams. Apie 40 % Amerikos kukurūzų sunaudojama gaminti etanolį kurui. Vidutinis Ajovos valstijos laukas gali duoti daugiau, nei 15 milijonų kalorijų iš vieno akro [37 mln. kcal/ha]. Tiek pakanka išmaitinti 15 žmonių – jei patys suvalgysime visus kukurūzus. Tačiau atsižvelgiant į dabartinį santykį tarp maisto, etanolio ir pašarų, gausime maždaug po 3 milijonus kalorijų iš akro [7,4 mln. kcal/ha]. Daugiausiai, kaip pieno ir mėsos produktus, kurių pakaks metus maitintis tik trims žmonėms iš vieno akro. Tai mažiau, nei maisto kalorijų vidutiniškai išgaunama Bangladeše, Egipte ir Vietname.

Ekologine etanolio naudojimo kurui nauda abejojama jau dabar. Daktaras Tyleris Larkas iš Viskonsino universiteto atliko tyrimą, kuris parodė, kad etanolio anglies pėdsakas bent 24 % didesnis nei benzino dėl emisijų, atsirandančių, keičiant žemę auginti kukurūzams, o taip pat juos perdirbant ir deginant. Derėtų patikslinti, kad dalis etanolio, gaminamo kurui, gaunama iš kitų, maistui nenaudojamų žemės ūkio produktų.

Audringas agrotechnologijų vystymasis septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje vadinamas „žaliąja revoliucija“, gerokai padidino žemės ūkio produktyvumą. Tolesnės inovacijos gali smarkiai prisidėti prie patikimesnio ir tvaresnio maisto produktų auginimo. Žaliosios technologijos, biotechnologijos, dirbtinis intelektas gali padidinti žemės ūkio efektyvumą, sumažinti atliekų dalį ir išsaugoti okeano išteklius. DI ir modernūs jutikliai gali padėti maisto produktų perdirbėjams geriau rūšiuoti, mažinti maisto atliekų kiekį ir efektyviau naudoti šalutinius maisto produktus. Fermeriai naudoja jutiklius, padedančius sumažinti veršelių mirtingumą gimstant. Jie pritvirtina jutiklį prie karvės uodegos ir jis įspėja fermerį, kada reikia jo pagalbos. Duomenys ir pažangi analitika gali būti panaudota geriau stebėti ir valdyti jūrinius išteklius, išvengti pernelyg intensyvaus žvejojimo.

Žemės ūkis – tradicinė šaka, tačiau ji vis daugiau naudos gauna ir iš šiuolaikinių technologijų. Maisto produktų trūkumas tikriausiai skatins tolesnes šios sferos inovacijas. Tikėsimės, kad tai iš tiesų įvyks.

Patrick Boyle