Tokijo benamiams - plastmasinės gyvenamosios kabinos

Japonui bedarbiui Atsushi Nakanishi, darbo netekusiam prieš Kalėdas, namais tapo vargiai už karstą didesnė kabina. Šios konstrukcijos tuzinais sustatytos viena ant kitos viename iš centrinių Tokijo "kapsulinių" viešbučių. "Tai tik viena, į kurią aš ateinu pernakvoti", aiškina japonas, lygindamas savo juodą kostiumą - vieną iš dviejų, jam priklausančių. Likusių drabužių jis atsisakė dėl erdvės trūkumo. "Prie to priprantama", sako Atsushi.

Šalį prispaudus šioms bėdoms, vyriausybė buvo priversta dar praėjusio švenčių sezono metu visos valstybės mastu atidaryti būtinąsias prieglaudas. Rugsėjį į valdžią atėjusi Demokratų partija nori išvengti ankstesnės į verslą orientuotos vyriausybės klaidų, kuri sunkumus pasitiko visiškai nepasiruošusi. Bėda buvo pastebėta tik tada, kai bedarbiai piliečiai praėjusiais metais greta viešųjų įstaigų pradėjo rengti palapinių stovyklas, taip siekdami atkreipti dėmesį į jų poreikius.

Atsushi Nakanishi save laiko palyginti sėkmingu. Padirbėjęs atsitiktiniuose darbuose "Isuzu" surinkimo linijoje, apsaugininku ir žaidimo automatų prižiūrėtoju, keturiasdešimtmetis Nakanishi dar balandį persikėlė gyventi į kapsulinį viešbutį Tokijo Shinjuku rajone. Taip jis siekė sutaupyti nuomai skirtų pinigų ir tuo pačiu dirbo siuntų pristatymo kompanijoje naktinėje pamainoje. Regioniniame universitete ekonomiką studijavęs japonas svajoja tapti teisininku ir dienos metu studijuoja teisės žinynus. Tačiau darbo jis neteko nuo Kalėdų, ir nėra tikras, kiek ilgai išgalės gyventi šiame itin kukliame viešbutyje. Nuoma, kaip tokiai mažai vietai, yra neįtikėtinai brangi: 59000 jenų per mėnesį, arba 640 dolerių už viršutinį gultą. Tačiau netaikomas išankstinis mokestis, neimamas papildomas mokestis už komunalines paslaugas ir bazinius patogumus, tokius kaip švari patalynė ir nemokamas naudojimasis viešosiomis voniomis ir sauna. Todėl nuomotis tokią vienutę vis gi kainuoja gerokai pigiau nei nuomotis apartamentą Tokijuje, teigia Nakanishi.

Deja, pasaulis čia nykus: gilus ir ramus miegas čia retenybė, duris atstoja užtraukiamos pertvaros. Kiekvienas alkūnių atsimušimas į plastmasines sienas, kiekvienas prislopintas kostelėjimas nuaidi garsiu aidu per kambarių eiles. Kiekvienoje kapsulėje įrengtas apšvietimas, nedidelis televizorius su ausinėmis, pakaba drabužiams, plona antklodė ir kieta ryžių lukštų pagalvė. Dauguma asmeninių daiktų, tokių kaip drabužiai arba skutimosi kremas, laikoma užrakinamose spintelėse. Yra senais baldais apstatytas bendrasis kambarys, valgomasis ir vandens kriauklės. Visur sklando cigarečių dūmai, pilna saugumą užtikrinančių videokamerų, tačiau viešbučio personalas stengiasi, kad svečiai jaustųsi laisvai: "Sveiki atvykę namo", sako darbuotojai, pasitikdami žmones.

“Pagrindiniai mūsų klientai anksčiau būdavo etatiniai darbuotojai, kurie nespėdavo į paskutinį namo važiuojantį traukinį", pasakoja viešbučio vadybininkė Tetsuya Akasako. Tačiau maždaug prieš du metus buvo pastebėta tendencija, kad svečiai čia pasilieka savaites, vėliau - mėnesius. Šiais metais pradėtos taikyti nuolaidos mėnesį ir ilgiau gyvenantiems klientams; dabar maždaug 100 iš 300 kapsulių yra nuomojamos mėnesio ir ilgesniam laikotarpiui. 

Ilgalaikių klientų poreikiams tenkinti viešbutis iš vyriausybės gavo specialų leidimą gyventojams registruoti kapsules kaip oficialią savo gyvenamąją vietą. Gyventojų teigimu, taip daug paprasčiau ieškotis darbo. Vyriausybės teigimu, šiuo metu Japonijos "gatvėse" gyvena apie 15800 žmonių, tačiau tokią statistiką sekančios organizacijos sako, jog realus skaičius yra gerokai didesnis - vien sostinėje tokių piliečių yra mažiausiai 10000. Į ši skaičių neįskaičiuoti "slaptieji" benamiai, t.y. tie, kurie gyvena kapsuliniuose viešbučiuose. Taip pat yra dalis populiacijos, kurie per naktis pasilieka nakvoti gausybėje šalyje visą parą veikiančių interneto kavinių ir saunų. 

Bedarbystės lygis yra rekordiškai aukštas ir sudaro 5.2 procento, ir socialiai remtinų šeimų skaičius smarkiai padidėjo. Japonijos 15,7 procento skurdo lygis yra didžiausias industrializuotų nacijų tarpe. Tokia statistika sugriovė ilgai galiojusį įvaizdį, jog Japonija yra šalis, kurioje nėra socialinių klasių. Šio įvaizdžio buvo laikomasi nuo pat aštuntojo dešimtmečio, kai valstybė tapo viena didžiausių pasaulio ekonomikų. “Kai šalis mėgavosi staigiu ekonominiu augimu, visų žmonių ir klasių pragyvenimo standartų skirtumai buvo užglaistyti", sako Tokijo universiteto profesorius Hiroshi Ishida. "Ekonomikai patekus į stagnaciją, klasių atskirtis vėl pradėjo reikštis". 

Vyriausybė jau pradėjo "pilti" pinigus į Japonijos socialinės gerovės sistemą, žadėdami pinigines išmokas auginantiems vaikus ir panaikindami mokestį už mokslą valstybinėse mokyklose. Nepaisant to, žmonių, kurių padėtis beviltiška, skaičius auga. 46 metų amžiaus Naoto Iwaya, buvęs tunų žvejys, nuo rugpjūčio gyvena kitame Tokijo kapsuliniame viešbutyje. Neseniai jis dirbo miesto Haneda oro uosto sąvartyno tvarkytoju, tačiau darbo neteko praėjusį mėnesį. "Ieškojau ir ieškojau, tačiau darbų niekur nėra. Mano santaupos jau beveik baigėsi", sako Iwaya, kurio nuomos laikotarpis baigiasi pirmadienį. "Po to aš nežinau, kur man reikės dėtis", priduria japonas.