Kaip Šiaurės Korėja tapo pasaulio metamfetamino centru

Jei tikėsime šiais šaltiniais, tokia racionalizacija nėra paslaptis – narkotikai darbininkams duodami atvirai. Pchenjane netgi pastebėti grafičiai, kuriuose statybininkai vadinami „narkobrigadomis“ (šių užrašų autorių dabar ieško policija).

Panašios istorijos girdėtos ir anksčiau. Vienas pabėgėlis, anksčiau dirbęs statybose, pasakojo, kad amfetaminą vartojo ~70% jo kolegų. Kiti pranešdavo, kad jį naudoja studentai, dirbantys po paskaitų.

Oficialioji KLDR spauda tikina, kad šalyje narkomanų nėra. Tačiau neoficialūs šaltiniai – pabėgėliai, teisių gynėjai, vakariečiai žurnalistai ir jų kontaktai KLDR – tvirtina, kad taip toli gražu nėra. Pasak jų, „narkobrigados“ – masinio amfetamino išplitimo Šiaurės Korėjoje pasekmė, prie kurio prisideda ir vietinė valdžia.

Čia reikėtų apsidrausti – tokiems duomenims dažniausiai trūksta patvirtinimo iš patikimesnių šaltinių. Į tai dėmesį atkreipė ir praėjusio dešimtmečio viduryje JAV Kongresui pateikto pranešimo apie Šiaurės Korėją autoriai. Tačiau gauti patikimesnius duomenis, tarkime, apie narkomaniją, dėl KLDR uždarumo itin sudėtinga, jei išvis įmanoma.

Pastaraisiais metais šia tema paskelbti ir profiliuoti tyrimai. Pavyzdžiui, straipsnis apie piktnaudžiavimą metamfetaminu KLDR (vienas iš autorių – orientalistas ir rašantis Slon Andrejus Lanjkovas, dirbantis Pietų Korėjoje). O taip pat JAV įsikūrusio Žmogaus teisių Šiaurės Korėjoje komiteto tyrimo, skirto jos nelegalioms pajamoms (taip pat ir iš narkotikų gabenimo).

Vartojimas

Jų duomenimis, vienu iš Šiaurės Korėjos nelegalių pajamų šaltinių metamfetaminas tapo pirmajame XXI a. dešimtmetyje. Iš pradžių jis buvo eksportuojamas, paskui paplito ir tarp vietinių gyventojų. Antrojo dešimtmečio pradžioje, kai kurių šaltinių duomenimis, jį vartojo 40–50% gyventojų.

Tai susiję ne su viena priežastimi. Viena iš jų – vietinės sveikatos apsaugos sistemos krizė. Formaliai ji nemokama, tačiau finansuojama nepakankamai, klinikoms trūksta preparatų ir įrangos. Norint sulaukti realios pagalbos, reikia pinigų ir ryšių.

Todėl daug kas vietoje įprastų medikamentų pradėjo vartoti metamfetaminą – lengvų ir lėtinių susirgimų „gydymui“. Tai sukeldavo priklausomybę ir kitas pasekmes – pavyzdžiui, nemigą. Galiausiai, kaip pasakodavo pabėgėliai, narkomanai pradėdavo kartu vartoti ir kitus preparatus, taip stengdamiesi kompensuoti neigiamą poveikį.

Kadangi narkotikas lengvai gaunamas, pasak vieno iš pabėgėlių, žmonės susitikę ėmė jį siūlyti atvirai – kaip puodelį arbatos ar kavos. „Susitikę, dažnai mainydavomės „ledu“ (vienas iš metamfetamino pavadinimų) – žiūrėdavome, pas ką geresnis, – prisimena kitas. – Mums tai buvo tas pats, kas mainytis cigaretėmis“.

Narkotikus pradėjo naudoti ir kyšiams. „Anksčiau pakakdavo pinigų ir, pavyzdžiui, cigarečių, – pasakojo Š. Korėjos Hvanghė Namdo provincijos gyventojas. – O dabar „ledas” laikomas idealia dovana“. Kiekis priklauso nuo valdininko rango ir norimos iš jo gauti paslaugos. Atspaudui paprastame dokumente, kalbama, pakanka vieno gramo (vienas gramas amfetamino KLDR kainuoja apie $13).

Narkotikai formaliai nelegalūs – už prekybą jais gali netgi nubausti mirties bausme. Kovos su jais kampanijos tam tikrą efektą duoda (metamfetaminą įsigyti darosi sudėtingiau). Tačiau, jei tikėsime neoficialiais šaltiniais, narkomanija ir prekyba narkotikais nesvetima ir valdžios atstovams. Taip pat ir tiems, kas privalo su tuo kovoti.

Pasakota, kad jaunuolį, areštuota dėl narkotikų, giminaičiai išpirko dviem gramais metamfetamino. Kita istorija – apie žmogžudystę, įvykdytą, kilus narkotikų prekeivių konfliktui. Kai byla buvo svarstoma teisme, pasak vieno liudininko, teisėjas pats buvo „apsinešęs“, (kaltinamojo nubausti mirties bausme tai nesukliudė).

„Narkomanų yra jėgos struktūrų darbuotojų ir partijos funkcionierių šeimose, – tvirtina šaltinis iš Jangango provincijos. – Dalyvaujantys kovos su narkotikais kampanijoje, baiminasi, kad tai paveiks ir jų artimuosius“. Todėl, pasak jo, į prekybą narkotikais žiūri pro pirštus.

Gamyba

Prieš KLDR prasidedant metamfetamino gamybai, ten buvo auginamos opijinės aguonos. Neoficialiais duomenimis, tai kontroliavo valstybė – tai atlikdavo ūkininkai, kaliniai ir neva, netgi mokiniai. Buvęs mokytojas iš KLDR pasakojo, kad mokykloms tam reikalui būdavo specialiai skiriami žemės sklypai.