Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonės » Knygos |
Tai straipsnis iš rašinių ciklo. Peržiūrėti ciklo turinį
|
Apie „Marsietį“ – ir filmą, ir netgi knygą – internautai garsiai šneka jau kokius pusę metų. Apie šio reikalo egzistavimą ir sužinojau internete. Kai fantastinių knygų klube nusprendėme šį Andy Weiro romaną aptarti, pasiėmiau skaityti. Ir perskaičiau, ir paskui dar filmą pažiūrėjau. O čia parašysiu šiek tiek įspūdžių apie abu. Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą! Knygą perskaičiau neįprastai greitai. Ne per vieną vakarą (man taip niekad neišeina), bet turbūt greičiau, nei per savaitę. Skaičiau visur – vakarais prieš miegą, darbe, troleibuse ir t.t., ką irgi darau nedažnai. Bent jau darbe anksčiau nedarbinių knygų neskaitydavau. Bet šita įtraukė kaip reta. Marko Watney kova su Marso pavojais pagavo ir nepaleido iki paskutinio puslapio. Scenos Žemėje – NASA bandymai užmegzti kontaktą su astronautu ir jam padėti, netgi labai realistiškai atrodančios biurokratinės ir viešųjų ryšių problemos – puikiai pridėjo romanui tam tikro artumo ir realumo, sustiprino ir taip nemenką įspūdį, kad taip tikrai gali atsitikti. Atpasakoti romano siužetą nėra daug prasmės, viskas pasidaro aišku kad ir iš vieno filmo treilerio: astronautas netyčia paliekamas Marse evakuacijos metu, paskui bando visaip išgyventi ir grįžti į Žemę. Bet ne globalus siužetas ten svarbiausia. Svarbiausia – visos tos bėdos ir pavojai, kuriuos pagrindinis herojus įveikia ne dėl sėkmės, ateivių pagalbos ir net raumenų ar kokios metafizikos, o šaltu protu ir teisingu fizikos, chemijos, biologijos ir panašių sričių žinių pritaikymu. Jam netenka eiti imtynių su žaliaodžiais marso čiabuviais arba be maisto ir vandens keliauti šimtus kilometrų pėsčiomis po kepinančia Saule. Ne, jam reikia sugalvoti, kaip pasigaminti dirvos, kad galėtų užsiauginti maisto; kaip įjungti marsaeigio „Pathfinder“ ryšio anteną, kad galėtų susisiekti su NASA; kaip į nedidelį keleivinį marsaeigį sutalpinti pakankamai daiktų, kad išgyventų ilgą kelionę; ir taip toliau. Visos problemos tokios, su kokiomis, mano supratimu, galima būtų susidurti likus vienam svetimoje planetoje. Ir jokių ypatingai futuristinių technologijų čia nerasite: viskas, ką M. Watney naudoja, iš principo jau egzistuoja, bent jau planų lygmenyje. Jei atrastume nemažai atliekamų milijardų pinigų (eurų ar dolerių – nedidelis skirtumas, svarbu, kad doleriai ne Zimbabvės), panašią misiją į Marsą galėtume parengti per dešimtmetį ar du. Ir taip jau ir yra daroma. Ir ši misija, kurią NASA planuoja išsiųsti į Raudonąją planetą per artimiausius 20 metų, greičiausiai naudos technologijas, kurios žinomos ir gaminamos jau dabar ar bus sukurtos per artimiausius keletą metų. Tiesiog misijų planavimas užtrunka ilgai, o naujausiomis technologijomis naudotis jų nepatikrinus – nevalia. Beje, netechnologiniai moksliški dalykai irgi daugiausia pateikti labai gerai: pavyzdžiui, Marso ir Žemės orbitos apskaičiuotos teisingai (iš jų netgi galima nustatyti, kada vyksta romano veiksmas; autorius sako, kad kažkada ketvirtajame šio amžiaus dešimtmetyje). Kitas puikiai knygoje (ir gana pakenčiamai – filme) atskleistas situacijos aspektas – astronauto vienišumas ir psichologija. Dažnai stereotipiškai įsivaizduojama, kad panašiai nuo žmonijos atskirtas tolimame krašte asmuo turėtų išsikraustyti iš proto. Bet M. Watney išprotėti neturi laiko – jam reikia auginti bulves. Jis imasi spręsti problemas, o ne dejuoja, kokios jos baisios. Tai irgi realistiška, mano supratimu: astronautais tampa tik puikiai psichologiškai pasiruošę asmenys, į pasiruošimo programą turėtų įeiti ir panašių visiškos atskirties situacijų modeliavimas. Taigi M. Watney turėtų būti psichologiškai paruoštas kažkam panašiam. Ir net neskaitant parengimo, jau vien asmenybė turėtų derėti prie tokių pavojų galimybės – žmonės, kurie išprotėtų palikti vieni Marse, į astronautus nekandidatuos. M. Watney nėra vidutinybė, jis yra vienas iš žmonijos geriausiųjų; tuo jis labai primena senosios Aukso amžiaus mokslinės fantastikos herojus, senųjų kelionių romanų veikėjus (kad ir Robinsoną Cruzą) ar netgi antikinių epų didesnius-už-gyvenimą didvyrius, kurie man visada labai patiko ir kurių pasigesdavau šiuolaikinėje literatūroje bei kine. Ir jis nėra superherojus – jokių antgamtiškų galių, jokių supertechnologijų, tiesiog žmogaus noras išgyventi ir valia tą padaryti. Valia, kuri keletą kartų beveik baigiasi, bet kova už išlikimą niekada nenutrūksta visiškai. Turbūt jau supratote, kad knyga man labai patiko. Tai nereiškia, kad ji neturi trūkumų – visko pradžia, didžiulė audra Marse, yra labai nerealistiška, tai pripažįsta ir pats autorius. Cheminių reakcijų skaičiavimuose painiojamasi tarp molių, gramų ir litrų. Žemės scenų galėjo būti ir šiek tiek mažiau. Kai kur įtampa keliama labai akivaizdžiomis priemonėmis, matosi balti siūlai, rišantys knygos gabalus tarpusavyje (tai nėra labai keista – knyga iš pradžių rašyta dalimis ir publikuota viešai internete, tik vėliau išleista kaip vienas romanas). Bet šitai atperka moksliniai ir gykiški perliukai – „Elrondo projektas“ privertė juoktis balsu. Taigi knygai subjektyviai duodu stiprų devynetą iš dešimties galimų; kitokia, moksliškai teisinga, pradžia pakeltų įvertinimą iki dešimties. Viena geriausių kada nors skaitytų knygų. O kaipgi filmas? Manau, kad reikėjo man jį žiūrėti prieš skaitant knygą, o ne atvirkščiai. Nes po knygos filmas paliko tik pusėtiną įspūdį, o galėjo palikti puikų. Filmo problema – bandymas sukišti knygos siužetą į vos kiek daugiau nei dvi valandas vaizdo. O knygai reikia bent trijų, geriau – keturių valandų. Aišku, tokio ilgo filmo išleisti Holivude turbūt neįmanoma, bet šiek tiek laiko pridėti tikrai galėjo. „Interstellar“ truko beveik tris valandas. Papildomos 25 minutės būtų leidusios geriau išvystyti ir išbaigti scenas, esančias filme, net ir nepridedant tų keleto, kurios visiškai pašalintos. Dabar daugelyje situacijų nelieka tos įtampos, kuri juntama skaitant knygą. Aišku, knygoje įtampa atskleidžiama per užkadrinius paaiškinimus ar pagrindinio herojaus mintis, bet kažkaip tą buvo galima perteikti ir kino formatu. Nes kai to nelieka, filmas tampa serija situacijų, kur „kyla problema – M. Watney ją išsprendžia; kartojam iš naujo“. Viskas gerai, bet šiurpuliukai nugara nebėga. Keliose vietose šiurpuliukus sukelti pavyko – pavyzdžiui ten, kur kiti misijos astronautai sužino, kad M. Watney gyvas. Dar filme padaromi keli... labai nekokie pakeitimai. Pavyzdžiui, kai sprogsta stoties šliuzas, M. Watney jį užklijuoja išpjovęs dalį tento iš kitos stoties dalies, naudodamas specialius būtent tokiems taisymams pritaikytus klijus. Išpjautą skylę (tiksliau – pailgą rėžį) irgi tokiais klijais užklijuoja. Puiku. O filme tai pakeičiama polietilenu ir lipnia juostele. Ok, juoką apie lipnios juostelės universalumą suprantu, bet visgi toks lopas neišlaikytų vienos atmosferos slėgio iš vidaus. Pabaigoje irgi viena kvaila scena yra, bet jos nespoilinsiu, pamatysite patys. Knygoje jos irgi nebuvo, nors M. Watney su misijos vadove apie tai šnekėjo. Jei ne šie keli trūkumai, filmą irgi vertinčiau 9 ar 10. Bet deja, Holivudas kūrinį apgadino. Sugadinti nesugebėjo – net ir toks, koks yra, filmas laikomas realistiškiausiu kosmoso filmu. Tai nėra „Robinzonas Kruzas Marse“ (šitą filmą kažkas paminėjo klube per aptarimą; dar nemačiau, bet reikės pasižiūrėti, įtariu, kad bus juokingas), tai geriau už „Interstellar“ (iš esmės dėl to, kad nėra visokios kvailos metafizikos). Apie visokias gravitacijas ir panašius armagedonus tai ir kalbos nėra. Žodžiu kokius 8 iš 10 galima filmui duoti. Kaip bebūtų, „Marsietis“ sukėlė daug kalbų apie Marso misijas ir žmonių kelionę ten. O tai jau yra gerai. Kuo daugiau žmonių kalbės apie kosmoso tyrimus, tuo daugiau bus norinčių jiems skirti daugiau dėmesio, ir tuo daugiau finansavimo gaus NASA, ESA ir panašios agentūros kitose šalyse. Gali būti, kad didžiausias „Marsiečio“ pasiekimas bus reklama NASA. Ir tai sakau tikrai ne bandydamas sumenkinti kūrinį; greičiau atvirkščiai. Tekstas publikuotas Kastyčio Zubovo tinklaraštyje konstanta.lt.
|