„Tiktai tiesa yra įdomi“: vokiečių, lietuvių, lenkų ir sovietinių partizanų santykiai okupuotame Vilniuje

Daugialypiai lietuvių ir lenkų santykiai Vilnijoje ilgą laiką buvo tabu tema. Iki šiol visuomenė neranda vienareikšmių atsakymų, kuria linkme jie turėtų plėtotis, o vietiniai lenkakalbiai gyventojai susiduria su tapatybės problema.

Nesuderinamas atskirų grupių nuostatas gimdo žmonių neišprusimas ir savo praeities nežinojimas. Istorinė tiesa, kad ir kokia karti ji būtų, gali padėti visuomenei pasiekti sutarimą. Unikalią galimybę geriau pažinti sudėtingą daugiataučio ir daugiakultūrio Vilniaus krašto istoriją mums suteikia Józefo Mackiewicziaus – vilniečio, nepaprasto talento rašytojo, tragiškų XX a. įvykių kronikininko –  tekstai. J. Mackiewiczius parašė daugiau nei 30 romanų, publicistinių apybraižų ir politinių pamfletų.

Visos jo kūrybos leitmotyvas – mintis, kad tiktai tiesa yra įdomi. Šia taisykle jis vadovavosi visą savo gyvenimą. Tarpukario metais J. Mackiewiczius aštriai kritikuodavo Lenkijos valdžią dėl tautinių mažumų laisvių varžymo. Jis tapo „nepatogiu“ ir ignoruojamu publicistu: lenkams atrodė pernelyg „prolietuviškas”, lietuviams – „prolenkiškas“.

Visada save laikęs daugiatautės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiu, J. Mackiewiczius atvirai pasveikino 1939 m. spalio mėn. į Vilnių įžengusią Lietuvos kariuomenę. „Lietuvos žinios“ išspausdino jo straipsnį „Mes vilniečiai“, kuriame rašytojas teigė, kad Vilniaus perdavimas Lietuvai sutelks lietuvius ir lenkus bendro sovietų pavojaus akivaizdoje, kritikavo J. Pilsudskio  nacionalinę politiką. Būtent po šio straipsnio jam buvo prilipdyta „kolaboranto“ etiketė, o karo metu Armija Krajova paskelbė nuteisianti jį mirti.  Vis dėlto 1943 m. pavasarį mirties nuosprendis buvo suspenduotas. Gresianti  sovietų invazija privertė J. Mackiewiczių pasitraukti iš Vilniaus. Sovietinį komunizmą jis laikė didžiausiu visų tautų priešu.

Vilniaus miesto garbės pilietis, Nobelio literatūros premijos laureatas Czeslawas Miloszas apie J. Mackiewiczių rašė:

„Jis gyveno mieste, kuris jam liko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė, ir buvo tos žemės patriotas. [...] Aš jį laikau itin ištikimu tiesai rašytoju ir manau, kad jis anaiptol neperdeda, rašydamas: „Čia buvo ištakos ginčo, išaugusio į atvirą kovą dėl kalbų, dėl kultūros, dėl tradicijų, dėl istorijos interpretavimo, dėl religijos. Kautasi ir kumščiais, vėzdų smūgiais į šventas cerkves bei bažnyčias, peiliais, ienomis, pistoletais, ir galiausiai, paskutinio karo metu, – skundais gestapui ar NKVD. Neapykanta, pagal visus gamtos dėsnius, gimdė neapykantą.“

Romanas „Nereikia garsiai kalbėti“ („Nie trzeba głośno mówić“), išleistas 1969 m. Paryžiuje, – svarbiausias J. Mackiewicziaus kūrinys, kuriame pasakojama apie Vilnijos gyvenimą vokiečių okupacijos metais. Parašytas realistiniu stiliumi su  publicistikos ir dokumentikos elementais, šis kūrinys drauge yra ir  reikšmingas istorijos šaltinis. Jame pateikta naujų Vilnijos istorijos faktų, piešiamas dramatiškas šio krašto žmonių gyvenimas Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu, kai į neišnarpliojamą raizgalynę susipynė tarpusavyje kovojančių vokiečių, lietuvių, lenkų ir sovietinių partizanų santykiai.

Romane parodoma nevienareikšmė Armijos Krajovos veikla, bendradarbiavimas su okupacine vokiečių valdžia, kovos su Vietine rinktine. Tragiškam laikotarpiui, aprašytam šioje knygoje, savaip tinka autoriaus žodžiai, kuriais jis apibūdina vienus karo metus: „O, 1944 metai... Ar gali būti kas nors šūdinesnio.“ Tačiau knyga, nors ir nestokojanti niūraus skepticizmo, stulbina humanisto rūpesčiu dėl pasaulio tautų ateities, psichologiniu įžvalgumu, rašytojo gebėjimu matyti ir perteikti visas pasaulio spalvas.

Józef Mackiewicz. Nereikia garsiai kalbėti. Iš lenkų kalbos vertė Aldona Baliulienė. – Vilnius: Briedis [2015]. – 536 p.