Žmogus, kurio taktika sutriuškino Lenkiją ir Prancūziją, o Sovietų Sąjunga buvo per žingsnį nuo žlugimo

H. Guderiano pavardė simbolizuoja „žaibo karo“ filosofiją. Tankų naudojimo kovos lauke strategija jis pradėjo domėtis iškart po Pirmojo pasaulinio karo. Nors Versalio taikos sąlygų suvaržytai Vokietijai buvo uždrausta turėti sunkiosios šarvuotosios technikos, 1933 m. į valdžią atėję nacistai griežtai atmetė visus apribojimus. H. Guderianas buvo paskirtas vadovauti naujų tankų junginių formavimui.

Jis buvo įsitikinęs, kad pergales su mažiausiais nuostoliais galima pasiekti naudojant mobiliuosius motorizuotuosius junginius, kurių judėjimo greitis, netikėtumo veiksnys bei glaudi sąveika su kitomis kariuomenės rūšimis kaip tik ir lemia puolamųjų operacijų sėkmę. Jau kare su Lenkija aviacijos remiami Guderiano tankų pleištai išardydavo priešo kovos rikiuotę, dažnai užklupdavo jo kariuomenę nepasirengusią gintis.

Taip pat viskas klostėsi ir 1940 m. Vakarų fronte, kai žaibiškai atakuojantiems Guderiano tankams pavykdavo išsklaidyti, visiškai demoralizuoti prancūzų kariuomenę. Gegužės pabaigoje pasiektas puolimo spartos rekordas – 90 km per parą! Pats Guderianas paprastai būdavo savo kolonų priešakyje, ryšio priemonėmis aprūpintame tanke, dėl ko pramintas Greituoju Heincu. Tad bebaimiu, didvyrišku vadu kariai besąlygiškai pasitikėjo.

1941 m. birželio 22 d. prasidėjo „Barbarosos“ operacija – vokiečių įsiveržimas į slapčia karui besirengusią Sovietų Sąjungą. Dieną naktį slenkančios šarvuotosios Guderiano tankų „žnyplės“ supo milžiniškas raudonarmiečių pajėgas, tiksliais smūgiais įveikdavo jų gynybą. Už kelių šimtų kilometrų esanti Maskva jau atrodė nesunkiai pasiekiama, bet staiga įsikišęs Hitleris įsakė pasukti tankus Ukrainos ir Leningrado kryptimis.

Per tą laiką sovietai smarkiai sustiprino sostinės gynybą, o rudens darganos ir netrukus užgriuvusi nepaprastai šalta žiema sutrukdė pasiekti pergalę. Iš esmės vėliau jau nebuvo sąlygų pademonstruoti  Guderiano propaguoto „žaibo karo“ pranašumus. Dėl nesutarimų su feldmaršalu G. von Kluge Hitleris jį atšaukė iš Rytų fronto į kariuomenės rezervą. Genialiojo karvedžio pagalbos fiureriui prireikė tik 1943 m. pradžioje. Tada jis buvo paskirtas tankų pajėgų generaliniu inspektoriumi, o 1944 m. viduryje – sausumos pajėgų generalinio štabo viršininku.

Guderianui einant šias pareigas, kaip tik ir įvyko keli garsūs jo konfliktai su vis labiau nuo realybės tolstančiu fiureriu. Po vieno iš tokių konfliktų drąsusis tankų kariuomenės strategas buvo pasiųstas neribotų atostogų ir kare daugiau nedalyvavo.

1945 m. liepą H. Guderianas pateko į amerikiečių nelaisvę, kurioje praleido trejus metus. Buvo kalinamas, Niurnbergo procese, nepaisant visų sovietų mėginimų neteisingai apkaltinti jį belaisvių žudymu, dalyvavo kaip liudytojas. Atgavęs laisvę, aktyviai prisidėjo prie Vakarų Vokietijos kariuomenės – Bundesvero – kūrimo.

Heinz Guderian. Kareivio atsiminimai. Iš vokiečių kalbos vertė Rimvydas Užukukis. – Vilnius: Briedis. – 656 p.