Kaip komunizmas stojo į kovą su „prakeiktu kapitalizmu“: beprotiškos iniciatyvos ir daugybė įdomių faktų iš valstybių istorijos

Nepaisant to, kad pati komunizmo (pr. commun – bendras, visuomeninis) sąvoka gimė Prancūzijoje pirmoje XIX a. pusėje, karingi raginimai „atimti ir teisingai padalinti“ Europą drebino nuo senų senovės.

Viduramžiais panaikinti privačią nuosavybę, ir netgi bendrai dalintis žmonomis, ragino pačios radikaliausios anabaptistų sektos, o Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metu bandymai sugriauti „senąjį pasaulį“ virto kurtinančiu giljotinų ašmenų žvangesiu.

XIX a. filosofai K. Marxas ir F. Engelsas sukūrė ideologiją, paskandinusią pasaulį kraujo ir baimės jūroje.

V. Uljanovo-Lenino ir jo bendraminčių pastangomis Rusijoje savaip adaptuotas marksizmas virto dešimtis milijonų gyvybių pražudžiusiu žmogėdrišku bolševizmu, kurio pagrindinis tikslas – „pasaulinė revoliucija“ – laimei, taip ir liko nepasiektas.

Tačiau įvairiausiuose kraštuose, ypač po Antrojo pasaulinio karo, komunizmo užkratas vis atrasdavo sau puikią terpę. Ir visur, kur jam pavykdavo įsitvirtinti, vietoj žadėto rojaus gyventojams tekdavo kęsti skurdą, badą, valdžios susidorojimus.

Vertinant komunizmo keliu pasukusių šalių istoriją galima drąsiai teigti, kad šiam eksperimentui nebuvo lemta pavykti.

Sovietų Sąjungą, Kiniją, Šiaurės Korėją ar Kubą smukdė ekonominis atsilikimas nuo „išnaudotojų“ valdomų Vakarų valstybių.

Teroras prieš savo piliečius, visiška valdančiosios partijos kontrolė ir neefektyvus ekonomikos modelis buvo neatsiejami atributai žengiant į „šviesų rytojų“ – visa tai tapo pačiais neigiamiausiais, atgrasiausiais valstybės kūrimo pavyzdžiais.

Begalinis pasididžiavimas savimi ir pasaulinės pretenzijos komunistinių bei jiems prijaučiančių šalių bloko neišgelbėjo – jis neišlaikė konkurencijos ir sprogo lyg muilo burbulas.

Sovietų Sąjunga subyrėjo, Rytų Europa nusikratė komunizmo lyg maro pasitaikius pirmai progai, o Mao Dzedongo iki paskutinio siūlo apiplėšta, nuniokota Kinija ekonomiškai pradėjo atsigauti tik pasukusi ekonomikos liberalėjimo, kitaip tariant, „prakeikto kapitalizmo“, keliu.

Tiesa, savotiškas komunizmo ir paveldimosios monarchijos hibridas vis dar gyvas Šiaurės Korėjoje, formaliai komunistinė dar liko ir Kuba.

R. Serviceʼo knyga – labai išsamus, komunizmo ir komunistinių šalių istoriją įvairiais aspektais nagrinėjantis darbas.

Čia rasime daugybę įdomių faktų, pagrindinių komunizmo lyderių biografijų ir beprotiškų jų iniciatyvų aprašymų.

Autorius vaizdžiai aprašo komunizmo idėjų pradžią, kaip jos skynėsi kelią į „atstumtųjų“ ir „engiamųjų“ širdis, kaip buvo skiepijamos ir kodėl raudonajai blogio sėklai visgi nepavyko pavergti pasaulio.

Nepaisant to, kad galutinai susikompromitavęs komunizmas jau tarsi paguldytas ant menčių, autorius įspėja, kad jam būdingos metastazės.

„Net kai išnyks paskutinė komunistinė valstybė, jo dar laukia ilgas pomirtinis gyvenimas“ – simpatijos Leninui ir Stalinui šiandienos Rusijoje tai puikiai įrodo.

Robert Service. Blogio sėkla: komunizmas pasaulyje. Iš anglų kalbos vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė. – Vilnius: Briedis [2017]. – 608 p.: iliustr.