Kaip atsitraukimas „žaliuoju koridoriumi“ Ukrainoje virto tikromis skerdynėmis: „pėsčiuosius jau šienavo pragariška įvairių tipų ginklų ugnis, bet tikras pragaras mūsų dar laukė“

Įveikę pirmąją rusų poziciją išsukome iš kelio ir ėmėme judėti tiesiai per saulėgrąžų lauką. Keletas šarvuočių vikšrais „pramindavo“ kelią visai kolonai. Nežinau, kiek ilgai ir kokia kryptimi judėjome šiuo lauku. Keli šarvuočiai ir sunkvežimiai saulėgrąžų lauke padarė naują kelią. Kairėje ir dešinėje nieko nematėme, išskyrus stagarus ir saulėgrąžų galvas. Po ratais ant sausos žemės gulėjo sulaužyti augalų kamienai. Mūsų nutiestus „saulėgrąžų koridorius“ keitė tarp laukų esantys keliai.

Judėti tokiu neįprastu maršrutu buvo keistoka. Galbūt aplenkdavome prie pagrindinių kelių ir mažų gyvenviečių išsidėsčiusius rusų kariuomenės įtvirtinimus? Kaip ten bebūtų, manėme, kad važiuojantys priekyje žino galutinį paskirties tašką... Parašiau paskutinę frazę, ir lyg elektra nukratė. Supratau pavartojęs kraupaus siužeto filmo pavadinimą, bet tolesnis pasakojimas bus ne mažiau tragiškas... (...)

Privažiavę tiltą, pamatėme ant jo stovinčius žigulius, prie kurių vaikštinėjo keli kariai. Jų automobilis buvo prikimštas įvairių žygio daiktų. Matyt, kariai susirūpino automobilio gedimu. Palikti jo su daiktais nesinorėjo, o pernešti jų į kitą transporto priemonę nebūtų galimybės, nes kolona nelauktų, kol susineš.

Laimingieji! Tuomet tikriausiai net neįtarė, kad automobilio gedimas sustabdė ant tilto ir neleido nuvažiuoti dar kelių šimtų metrų, ir tai, tikėtina, išgelbėjo jų gyvybes. Vaikinai liko prie automobilio, o mes juos aplenkėme ir pajudėjome paskui koloną. Nuo tilto tenutolome apie 300 metrų...

Automato šūviai 150 metrų kairiau nuo automobilio judėjimo krypties... Iš pradžių iš vieno ginklo, paskiau iš kelių. Vėliau – kulkosvaidžio kalenimas. Po pirmųjų šūvių manėme, kad tai provokacija. Galbūt kažkas šaudydamas į orą provokuoja mus atsakyti? Šovė iš kažkokio sunkaus pabūklo – ir iškart sprogimas kolonos priekyje. Pasala! Mus atakuoja! Instrukcijų, kaip elgtis nenumatytoje situacijoje, nebuvo.

Pamačiau, kaip priekyje važiuojantys tankai nuvažiuoja nuo kelio ir apsisuka. Prie jų kelyje nugriaudėjo dar vienas sprogimas. Šūvius ir sprogimus lydėjo nenutrūkstamas automatinių ginklų tratėjimas. Kelias siauras. Po vieną juostą abiem kryptimis. Iškart susidarė spūstis. Priekyje važiuojantys automobiliai sukosi: kai kurie tiesiog ant kelio, kiti pasileido paskui tanką.

Iš kur šaudyta – sunku pasakyti, bet sprendžiant iš garso – priešas maždaug už 200–300 metrų. Garsiau už visus kaleno kulkosvaidis kairėje. Jam keliomis kryptimis antrino automatinės serijos ir šūviai iš RPG ar SPG. Denisas sutiko: „Apsisukame! Greitai!“ Į kaimyninių automobilių bortus ir langus ėmė stuksenti kulkos. Kelios pataikė į krovininę halko dalį. Viena caktelėjo į Stalkerio šalmą ir atšoko rikošetu...

Deno racija sproginėjo nuo riksmų: „Mus apšaudo!“, „Visiems atgal!“, „Atsitraukiam!“ Pranešimai ėjo vienas po kito, nutraukdavo vienas kitą. Kelyje milžiniška grūstis. Vieni automobiliai sukosi ir važiavo atgal, prie tilto. Kiti nejudėjo. Iš jų pasipylę kariai ieškojo priedangos kelkraštyje.

Apsukęs halką kurį laiką broviausi keliu, bet sąkimša trukdė. Ugnies škvalas nesiliovė. Šaudymo kryptį nustatėme pagal šūvių blyksnius, dūžtančių stiklų šukes, kulkų kiaurymes automobiliuose. Nusukau į kelkraštį ir važiavau juo. Kairiau nuo manęs, maždaug už penkiasdešimties metrų, lauku tilto link judėjo tankai ir keli visureigiai.

Denas pamatė „smėlinį“, ant kurio užsilipęs važiavo mūsų bataliono vado pavaduotojas pulkininkas Pečenenka. Denisas įsakė važiuoti paskui „smėlinį“ nepaleidžiant iš akių. Kad tik ištrūktume iš apšaudymo zonos!

Ant tilto stovėjo karių palikti vieniši žiguliai. Pervažiavę tiltą vėl atsidūrėme prie namų pakrantėje. Čia jau grūdosi daugybė automobilių. Vieni tilto dar neprivažiavo, kiti suspėjo apsisukti. Lengvųjų automobilių vairuotojai taip pat ieškojo priedangos nuo intensyvios ugnies.

Gyvenvietėje daugybė karių judėjo pėsčiomis, nuo kulkų slėpėsi už namų ir transporto priemonių. Didžiai nelaimei, niekas nežinojo, kur yra priešas ir kuria kryptimi trauktis. Kulkosvaidžių, tankų ir BMP ugnies taškus dar buvo galima nustatyti pagal garsą, o rasti lengvai ginkluotų šaulių pozicijas – be galo sunku. Šaudė be perstojo ir iš visur.

Pradėta apšaudyti kolona išsisklaidė. Buvo sunku suprasti, kur atsišaudantys mūsų kariai, o kur priešas. Už nugaros griaudėjo sprogimai. Tai Rusijos tankai ir BMP pribaigdavo ant kelio pasilikusius autobusus ir techniką. Daugelis mūsų karių transportą paliko dar prieš apšaudant tankams. Kariai traukėsi per laukus prie mūsų. Ne visi išsigelbėjo, nes pėsčiuosius šienavo pragariška įvairių tipų ginklų ugnis. Bet tai buvo tik pradžia... Tikras pragaras mūsų dar laukė.

* * *

Roman Zinenko. Ilovaisko dienoraštis. Iš rusų k. vertė Vitalijus Michalovskis. – Vilnius: Briedis [2017]. – 256 p.: iliustr.

Leidykla „Briedis“ išleido knygų serijos „Karas Ukrainoje“ naujieną – Romano Zinenkos atsiminimus „Ilovaisko dienoraštis“.

Po Krymo okupacijos 2014 m. pavasarį padėtis ėmė kaisti ir Ukrainos rytuose. Rusijos nuolat kurstomi, finansuojami ir ginkluojami separatistai bei iš „plačiosios tėvynės“ plūstantys „savanoriai“ užimdavo Ukrainos valdžios pastatus, milicijos skyrius, strateginius, kitus svarbius objektus. Nenorėdama, kad pasikartotų Krymo scenarijus, Ukrainos Vyriausybė paskelbė antiteroristinės operacijos pradžią.

Romanas Zinenko teigia, kad dideliu patriotu savęs niekuomet nelaikė, tik atėjo metas, kai teko apsispręsti dėl savo šalies likimo ir vaikų ateities.

Trumpai pabuvęs Nacionalinės gynybos pulko savanoriu, autorius užsirašė į kuriamą batalioną „Dnipro-1“ prie VRM. 2014 m. rugpjūčio 18 d. šis batalionas kartu su kitais savanorių padaliniais pradėjo Ilovaisko valymo operaciją, kuri turėjo baigtis teroristų kontroliuojamo Donecko atkirtimu ir pasienio su Rusija kontrolės atgavimu.

Ilovaiskas buvo užimamas lėtai ir skausmingai. Bataliono šarvuoto mikroautobuso vairuotojas R. Zinenko matė draugų žūtį, lengvesnius ir sunkesnius sužeidimus, apimtus panikos bičiulius, nevilties ir didvyriško pasiaukojimo proveržius. Padėtis Ilovaiske savanorių batalionams lyg ir darėsi palanki, bet grėsmingi debesys kaupėsi aplink. Rugpjūčio 24 d., skubėdami į pagalbą teroristams, Ukrainos sieną kirto skiriamuosius ženklus nusiplėšę Rusijos kariuomenės daliniai. Ukrainiečių Ilovaisko grupė, kurios nepasirūpinta išvesti laiku, netrukus atsidūrė trigubos apsupties žiede.

Nepaisydami apgulties, mieste buvę ukrainiečių kariai toliau vykdė užduotis, nors rusų ir jų remiamų separatistų artilerijos ugnis vis stiprėjo. Pagaliau rugpjūčio 28 d. pasklido žinia, esą rusai leisią ukrainiečiams iš Ilovaisko pasitraukti „žaliuoju koridoriumi“.

Kitą dieną pagal susitarimą iš miesto judančios ukrainiečių kolonos buvo klastingai užpultos ir sunaikintos. Čia žuvo autoriaus būrio vadas ir artimas draugas Denisas Tomilovičius. R. Zinenko ir nedidelė grupė karių, tarp kurių daugelis buvo sužeisti, kelias dienas klaidžioję nepažįstamomis vietomis, ištrūko.

„Ilovaisko dienoraštis“ – ne tik apie karą ir kraują, bet ir apie žmonių santykius, pareigą, patriotizmą. Joje nemažai vietos užima, atrodytų, paprastų gyvenimiškų situacijų aprašymas, karių buitis ir jų viltys. Autorius įtikinamai vaizduoja kovojusių žmonių paveikslus, nagrinėja psichologines, moralines, netgi religines temas. Nors kaltų neieškoma, R. Zinenkos manymu, Ilovaisko skerdynių buvo galima išvengti.

Knygoje gausu originalių nuotraukų, žemėlapių, pateikta Ukrainos gynybos ministerijos ataskaita apie Ilovaisko tragedijos priežastis, kurioje teigiama: „Nusikalstamas iš Ilovaisko pasitraukiančių Ukrainos kariuomenės kolonų apšaudymas aiškiai parodė teroristinę Rusijos Federacijos veiklą.“