Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonės » Knygos |
Tai straipsnis iš rašinių ciklo. Peržiūrėti ciklo turinį
|
„Furijos“, apie kurias savo knygoje „Hitlerio furijos. Kodėl jos žudė?“ pasakoja amerikiečių istorikė Wendy Lower, nebuvo jokios nesėkmingai susiklosčiusių aplinkybių aukos, o sąmoningai nusikaltėlių kelią pasirinkusios žudikės. Žlugus Trečiajam reichui, kai kurios jų sulaukė pelnytos bausmės, nors nemažai daliai pavyko to išvengti. Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą! Pateikiame šios „Briedžio“ leidyklos lietuviškai išleistos knygos ištrauką. * * * 1935–1936 m. kalbose nacių partijos moterų organizacijoje Hitleris pareiškė, kad penkių, šešių ar septynių sveikų ir gerai išauklėtų vaikų motina yra vertesnė nei teisininkė. Jis atmetė lygias teises, kurių reikalavo marksistai, „nes tai moterį įstumia į sritį, kurioje ji bus prastesnė. Moteris patenka į aplinkybes, kurios negali jos sustiprinti ir vyro, ir visuomenės atžvilgiu, ją tik silpnina“. Moterų, siekiančių mokslo laipsnių ir politinės tarnybos, skaičius buvo ribojamas. Alfredas Rosenbergas, nacių partijos ideologas, apibendrino: „Visos galimybės panaudoti moters energiją turi būti įmanomos, tačiau turi būti aiškus vienas dalykas: tik vyras privalo būti ir likti teisėjas, karys ir valstybės vadovas.“ Reichui kovojant dėl kilmės, Hitlerio bendražygės turėjo vykdyti nurodymus, aukotis dėl aukštesnio gėrio, išsiugdyti geležinius nervus ir tyliai kentėti. Tarnaudamos valstybei, jos privalėjo atsisakyti savo pačių kūnų kontrolės. Pergalės buvo skaičiuojamos ne pagal gimimų, bet pagal sveikų arijų kūdikių skaičių. Masinė selekcijos kampanija sutelkė visų kartų ir klasių vokietes – jos ne tik kentėjo nuo rasinio nacių karo, bet ir pastūmėjo jį į priekį. Akušerija kaip profesija suklestėjo. Palaikant režimo aukštinamą gryną kilmę, cezario pjūviai buvo uždrausti, o maitinimas krūtimi vertinamas. Ne visos moterys buvo laikomos tinkamomis karėmis. Sergančios vadinamosiomis genetinėmis ligomis (tarp jų – alkoholizmu ir klinikine depresija), prostitutės, sergančios venerinėmis ligomis, čigonės ir žydės buvo priverstinai sterilizuojamos ar joms padaromi abortai. Iš keturių šimtų tūkstančių ne žydų Vokietijos gyventojų, priverstinai sterilizuotų, moterys sudaro maždaug pusę. Pasak istorikės Giselos Bock, keli tūkstančiai jų mirė dėl nepavykusios medicininės procedūros. Paprastas vokietes moteris ir merginas išduodavo akušerės ir slaugės: gimusiam vaikui nustatydavo tariamus apsigimimus, o, padarius įprastus ginekologinius tyrimus, rekomenduodavo atlikti abortą ar sterilizaciją. Taigi pilietiniame kare dėl arijų kūdikių, kuris prasidėjo dar prieš II pasaulinį karą, vienos moterys priimdavo kitoms gyvybiškai svarbius sprendimus, sužlugdydavo moralinį jautrumą ir įsitraukdavo į režimo nusikaltimus. Iš Vokietijos moterų ir net mergaičių buvo reikalaujama politinio konformizmo. Indoktrinacija formaliai prasidėdavo nuo dešimties metų. Nuo 1936 m. dalyvauti Hitlerio jaunimo organizacijos mergaičių sparne, Vokiečių mergaičių sąjungoje (Bund deutscher Madel, BdM), buvo privaloma. Naciai daugelį kitų jaunimo programų, išskyrus kai kurias Vatikano saugomas katalikų jaunimo grupes, galiausiai panaikino arba įtraukė į Hitlerio jaunimo programas. Kadangi globėjiški tėvai, kurie stengėsi apsaugoti savo vaikus nuo judėjimo, netekdavo autoriteto ir įtakos bendruomenėje, paprastai nusileisdavo nacių partijai priklausantiems agitatoriams, kaimynams ir kolegoms. Sakykim, vietinė Mindeno valdžia nacių partijai pateikdavo gimusių mergaičių sąrašus, tada partijos savanoriai eidavo nuo durų prie durų ir vokietaites užrašydavo į judėjimą. Sąjunga patenkindavo daugelio mergaičių (ir politiškai nusiteikusių, ir ne) bendruomenės ir ilgalaikės draugystės poreikį. Kai kurioms tai buvo žingsnis į narystę nacių partijoje ir karjerą judėjime, būdas įgyti tam tikrų įgūdžių. Vietinė sąjungos vadovė buvo neįtikėtinai valdinga; visame Mindene ją žinojo dėl nirtulingo rėkimo. Patys bjauriausi vietos nacių lyderiai galėjo tapti pavyzdžiu bręstančioms miestelių merginoms. To laikotarpio moterys žvelgė pirmyn, o ne atgal. Jos nesivadino feministėmis; tiesą sakant, dauguma tos kartos moterų sufražistes atmetė kaip atgyveną. Kai naciai 1933 m. paskelbė naikinantys moterų balsavimo teisę, vokietės nepaskelbė bado streiko. Jų priešas buvo ne engiantys vyrai; daugeliui – žydai, asocialai, bolševikai ir feministės. 1934 m. Hitleris pareiškė, kad apie moterų emancipaciją kalba tik žydų intelektualai. Nacių judėjimas „moteris emancipuos nuo emancipacijos“. Tiesą sakant, Vokietijos žydės suvaidino reikšmingą vaidmenį Veimaro laikais vykdant socialines reformas ir plėtojant moterų judėjimus. Šiais pareiškimais Hitleris nušovė du zuikius: pašalino žydus iš Vokietijos politikos ir sužlugdė nepriklausomą Vokietijos moterų judėjimą. Eksperimentinė Veimaro laikų laboratorija buvo visiškai diskredituota ir išardyta, kai įvesta kita emancipacinė nacizmo alternatyva pirmenybę teikti drausmei ir konformizmui. Moterys, paveiktos nacizmo, jautėsi išsilaisvinusios bendrystėje – ne taip kaip feministės, kurios metė iššūkį patriarchizmui, bet kaip konservatyvios, rasinės revoliucijos veikėjos. Kaip visavertės Hitlerio fašistinės visuomenės narės arijės, jos, to nenorėdamos, buvo politiškos. Iš tiesų moterų klausimas dabar įgijo išeinančių į paradus, dirbančių laukuose, stovyklaujančių vasaros stovyklose, kur mokosi žygiuoti, atlikti medicininę apžiūrą, lanko namų ruošos kursus, dalyvauja vėliavos pakėlimo ceremonijose, moterų ir merginų pavidalą. „Volk“ ideologijoje buvo savita moteriška estetika. Pasak šios ideologijos, grožis – tai sveikos mitybos ir sportavimo, o ne kosmetikos padarinys. Nebuvo manoma, kad vokietės merginos ir moterys dažysis nagus, blakstienas, lūpas, plaukus ar bus pernelyg lieknos. Nacių lyderiai visą 3-iojo dešimtmečio kosmetikos bumą pasmerkė kaip žydų prekybą, nupiginančią vokiečių moteriškumą ir jas paverčiančią prostitutėmis bei vedančią prie rasinio išsigimimo. Vokiečiai turėtų susidėti su kaimynų mergina, o ne kokia miestiete ar holivudiška vilioke. Jauna moteris natūraliai švyti nuo fizinio darbo, buvimo lauke, o pačiu labiausiai aukštintinu atveju – būdama nėščia. Hitleris siekė pakelti paprastų vokiečių rasinę sąmonę, bet daugeliui moterų rasinis prabudimas buvo ir politinis prabudimas. Jos ėmė valdyti ambicijos: kartais elgėsi nedrąsiai, bet daug dažniau energingai, daugiau tikėdamosi iš gyvenimo. Savo atsiminimuose ir interviu Hitlerio furijos pasakoja panašią savo jaunystės patirtį: baigusios pagrindinę mokyklą ir tapusios pilnametės, jos suvokė norinčios ką nors pasiekti. Dabar toks siekis yra įprastas, tačiau tais laikais buvo revoliucinis. Jaunos vidurinio sluoksnio moterys save išreikšdavo išvykdamos iš savo kaimų, įsirašydamos į mašininkių ar slaugių kursus ir įsitraukdamos į politinį judėjimą. Pirmą kartą Veimaro respublikos laikais balsavusių žmonių dukterys įsivaizdavo savo galimybes Vokietijoje ir už jos ribų. * * * Wendy Lower. Hitlerio furijos. Kodėl jos žudė? Iš anglų kalbos vertė Dangirutė Giedraitytė. – Vilnius: Briedis [2018]. – 280 p. iliustr. Leidykla „Briedis“ išleido serijos „Antrasis pasaulinis karas“ naujieną – amerikiečių istorikės Wendy Lower bestselerį „Hitlerio furijos. Kodėl jos žudė?“, kuriame nagrinėjamas mažai tyrinėtas Trečiojo reicho istorijos aspektas – moterų vaidmuo, o neretai ir tiesioginis dalyvavimas nacių organizuotoje žudymo mašinoje Vokietijoje bei jos okupuotose teritorijose. Ši knyga buvo nominuota JAV nacionaline knygų premija dalykinės literatūros srityje. 1933 m., A. Hitleriui patekus į valdžią, šalies gyvenimas imtas pertvarkyti pagal nacionalsocialistinės valstybės standartus. Milijonai mergaičių, merginų ir moterų suburtos į daugybę režimui pavaldžių, hitlerinę ideologiją išpažįstančių organizacijų, vokietėms skiepytas besąlygiškas paklusnumas savo būsimiems ir esamiems vyrams, totalitarinei nacizmo idėjai ir, žinoma, nepakeičiamo tautos fiurerio A. Hitlerio valiai. Istorikė W. Lower savo knygoje remiasi konkrečių Vokietijos moterų gyvenimo istorijomis. Ji vaizdžiai pasakoja, kaip iš trapių ir gležnų, niekada niekam pikto nelinkėjusių būtybių rūstusis režimas nukaldino svetimam skausmui abejingas, „viešpačių rasei“ save priskiriančias negailestingas pabaisas – „laukinių Rytų“ kolonizatores, ištikimas nacistinių idėjų įgyvendinimo praktikoje šalininkes. Jos dirbo slaugėmis nacių „eutanazijos centruose“, mokytojomis, sekretorėmis ir kalinių prižiūrėtojomis okupuotose Rytų Europos teritorijose. Jos buvo koncentracijos stovyklų komendantų, žydų getams vadovaujančių esesininkų žmonos, ne tik aklai paklūstančios savo vyrams ir juos visokeriopai remiančios, bet ir nevengiančios tyčiotis iš savo aukų, netgi žudyti. Pajutusios begalinės valdžios skonį, apsvaigintos visiško nebaudžiamumo jausmo, šios buvusios paprastos Vokietijos miestų ir kaimų merginos savo žiaurumu neretai pralenkdavo vyrus. Tarp šių moterų buvo ne tik visame pasaulyje sadistiniu elgesiu pagarsėjusios mirties stovyklų prižiūrėtojos Ilse Koch ar Irma Grese, bet ir mažiau žinomos asmenybės, apie kurias pasakojama W. Lower knygoje: Erna Petri, Lisel Wilhaus, Johanna Altvater, kitos. „Hitlerio furijos“ įrodo, kad moterų dalyvavimas nacių žudymo politikoje anaiptol nebuvo nei atsitiktinumas, nei išskirtiniai atvejai. A. Hitlerio ir jam pavaldžių tarnybų organizuota naikinimo sistema buvo sukurta taip, kad įtrauktų įvairiausių visuomenės sluoksnių atstovų, nepriklausomai nei nuo lyties, nei nuo amžiaus. „Furijos“, apie kurias savo knygoje pasakoja amerikiečių istorikė, nebuvo jokios nesėkmingai susiklosčiusių aplinkybių aukos, o sąmoningai nusikaltėlių kelią pasirinkusios žudikės. Žlugus Trečiajam reichui, kai kurios jų sulaukė pelnytos bausmės, nors nemažai daliai pavyko to išvengti.
|