Tikrasis aukso amžius Europoje? Svaiginantis Barboros Radvilaitės gyvenimas patapus karaliene ir kuo viskas baigėsi

Nė viena ankstesnė karalienė neturėjo tokios didelės svitos. Bona pasitenkino šimtu dvariškių ir dvaro damų; Barborai draugiją jau pirmaisiais metais dieną ir naktį palaikė du šimtai penkiasdešimt žmonių“, – knygoje „Aukso amžiaus damos“ rašo Kamilas Janickis.

Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras išleido K.Janickio knygą „Aukso amžiaus damos“ (Iš lenkų kalbos vertė Irena Aleksaitė).

Daugelio Europos šalių istorijoje XVI amžius vadinamas aukso amžiumi. Tai Viduramžių pabaiga ir Naujųjų laikų pradžia, atnešusi humanistinį mąstymo būdą ir renesanso stilių. Didieji geografiniai atradimai skatino pažinti pasaulį, o kilęs Reformacijos sąjūdis pažadino iki tol nematytą žinių troškimą: steigėsi įvairaus lygmens mokyklos, Vilniuje įkurtas universitetas.

Stojus palyginti taikiam laikotarpiui galėjo plėtotis ūkis ir kultūra. XVI amžius – ir laisvėjančių moterų amžius. Autorius pasakoja apie garsias Renesanso laikų moteris – Boną Sforcą, Barborą Radvilaitę, Oną Jogailaitę, Elžbietą Habsburgaitę, kurios gal ir nepakeitė šalies istorijos, bet smarkiai paveikė krašto ekonominę ir kultūrinę raidą.

Ką reiškė Lietuvai vien Bonos pradėta Valakų reforma arba Barboros karalienės karūna?! Kokie svarbūs buvo šalių valdovų giminystės ryšiai ir politinės vedybos?! Įdomu paskaityti ir apie valdovų rūmų papročius bei intrigas.

Knyga „Aukso amžiaus damos“ parašyta remiantis istoriniais šaltiniais ir dokumentais, bet tai nėra mokslinis darbas. Daugelis scenų – autoriaus vizija, viena iš galimų, tačiau tikrai ne vienintelė. Kartu tai ir ne romanas, gausios šaltinių citatos sako, jog kalbama apie tikrus dalykus.

Pateikiame knygos skyrių „Mieloji, nieko nenutiko“.

* * *

Iškilmės buvo nuostabios. Prašmatniais apdarais vilkinti Barbora laukė dengtoje altanoje. Į Korčynos pilies kiemą išėjo vos pranešus, kad atvyksta karalius su svita. Jai asistavo ne mažiau puošnūs dvariškiai ir dvaro damos. Augustas nulipo nuo žirgo. Abu tylėjo. Ceremonialas reikalavo, kad tokią iškilmingą valandėlę jie bendrautų per tarpininkus. Karaliaus vardu prabilo Krokuvos vyskupas Samuelis Maciejowskis.

Karaliaus sutuoktinės vardu atsakė Stanisławas Maciejowskis, vyskupo brolis, kartu – Barboros dvaro maršalka. Liudytojo nuomone, „abu dalykai“ – tai yra prakalbos – „buvo pagal visas taisykles“.

Tą dieną apie kiekvieną kitą prakalbą, oraciją ar tostą buvo galima pasakyti tą patį. Jie irgi tiesiog iki skausmo buvo „pagal taisykles“. Visuose skambėjo komplimentai, sveikinimai, susižavėjimo ir pagarbos žodžiai. Barbora buvo traktuojama kaip tikra karalienė. Ir visi pilyje susirinkę monarcho sąjungininkai atkakliai elgėsi taip, tarsi Petrakave apie ją nepasakyta nė vieno blogo žodžio. Netgi jokio Seimo Petrakave nė nebuvo.

Ta iliuzija tęsėsi ir toliau, kai po keturių dienų karalius su žmona iškilmingai įvažiavo į Krokuvą. Buvo 1549 metų vasario 13-oji. Oras buvo bjaurus, bet į gatves vis tiek pasipylė minios žmonių. Karaliaus procesiją paeiliui sveikino Kazimiežo, Klepažo (dabar – Krokuvos rajonai. Vert.) ir Krokuvos miesto tarybos nariai. Visi rodė didelę pagarbą savo naujajai poniai, tarytum ji jau būtų karūnuota valdovė.

Katedroje susirinkę dvasininkai sakė „geras, išmintingas ir apdairias“ prakalbas. Krokuvos akademijos profesoriai pasakė oraciją, kad „lietuviai visada pasižymėjo gražiais papročiais ir puikiomis studijomis“. Apie kitas prakalbas sunku pasakyti ką nors nauja, išskyrus tai, kad jos buvo elegantiškos, nuolankios ir kupinos karalienei deramos pagarbos.

Bendro įspūdžio nesugadino nė trumpa kanauninko Myszkowskio kalba, kurioje jis nemandagiai paaiškino, kad Barboros kilmė nėra didelė problema, juk ir „Aleksandras Makedonietis nesigėdijo paimti už žmoną vergę“. Tikriausiai jis nenorėjo, kad taip nuskambėtų, o kadangi kalbėjo lotyniškai, Barbora nė nesuprato.

Džiaugsmams nebuvo galo. Visą pavasarį Barbora su vyru viešėjo gražiausiuose rūmuose, pas iškiliausius didikus. Prondnike prie Krokuvos iškilmingai juos priėmė Samuelis Maciejowskis. Nemažiau puikias puotas surengė Voiničo kaštelionas ar cistersų abatas.

Bet pirmiausia Barbora ir Augustas galėjo mėgautis vienas kito draugija. Tiesą sakant, pirmą kartą po slaptųjų vedybų, netgi pirmą kartą gyvenime tiesiog buvo kartu. Be jokių slėpynių, slaptaviečių ir apsimetimo. Oficialiai ir atvirai.

Dabar tapo aišku, kad karaliaus jausmai Barborai nė kiek neatvėso – nepaisant gandų, išpuolių ir ilgus mėnesius trukusio išsiskyrimo. Gal net dar sustiprėjo. Tarsi Augustas būtų norėjęs parodyti, kad Radvilaitę myli nepaisydamas nieko ir stodamas prieš visus.

Praėjus vos kelioms dienoms po iškilmingo atvykimo į Krokuvą karališkoji pora išvyko į Nepolomicių medžioklės pilaitę. Rūmai, kurie Bonai kėlė liūdniausius prisiminimus, Žygimantui Augustui ir Barborai tapo mėgstama poilsio vieta. Dvariškiai vienbalsiai tvirtino, kad reikia tik karaliui apsilankyti Nepolomicėse, ir jis iš karto atgauna visas jėgas. Atrodė sveikas, nerūpestingas, tarsi būtų nusimetęs nuo pečių sunkią naštą.

Jau pats pirmasis apsilankymas virto ištisa triukšmingų pasilinksminimų virtine. Tiesa, tebesitęsė prieš metus mirusio Žygimanto Senojo gedulas, bet nei jo sūnus, nei marti neribodami savęs saujomis sėmė gyvenimo džiaugsmus.

Per užgavėnių savaitę karalius malonėjo dalyvauti riterių turnyre ir daug kitų pasilinksminimų kas dieną vykdavo. Buvo ir maskaradų, o kiekvieną dieną visi ponai dvariškiai girti būdavo, nes išties karalius Jo Malonybė visada būdavo geros nuotaikos.

Taip valdovo laisvalaikį aprašė vienas Augusto palydovų Mikołajus Trzebuchowskis. Jo pasakojime netrūko ir žinių apie Barborą. Ir apie nuolatinius karaliaus susitikinėjimus su žmona, kurie stebino visus aplinkinius, pripratusius prie tradicinio šalto Bonos ir Žygimanto Senojo ryšio. Jaunajai porai buvo per maža dienos, kad atsidžiaugtų vienas kitu. Kartu praleisdavo kiekvieną laisvą valandėlę, kartais iki pat aušros.

Karalius ir pietaudavo, ir vakarieniaudavo su karaliene Jos Malonybe. Antradienį po vakarienės, po to, kai nuėjo į savo kambarį neva nusirengti, ir po to, kai visiems liepė eiti miegoti, su dešimčia ar dvylika žmonių nuėjo Jo Karališkoji Malonybė į tuos kambarius, kur malonėjo gyventi karalienė Jos Malonybė.

Kai karalius ten nuėjo, Jos Karališkoji Malonybė karalių priimti malonėjo. Dūdoriai grojo, karalius kelis kartus su karaliene šoko. Ponai dvariškiai irgi – tie, kurie atėjo su karaliumi – su panelėmis šoko. Tie šokiai truko kokias tris valandas.

Žodžiu, tikra idilė. Dvaro gyvenimas įtraukė Barborą į savo sūkurį. Po kelerių metų, praleistų baimėje ir vienatvėje, tarsi per miglą prisiminė, kad kadaise buvo didelė dama, turėjusi ir tarnų, ir pataikautojų. Kiekviena prabangos apraiška jai buvo tarsi visiškai naujas dalykas, kiekviena pramoga teikė tokį džiaugsmą, tarsi tai patirtų pirmą kartą gyvenime. O Augustas darė viską, kad tie burtai veiktų kuo ilgiau.

Apibėrė Barborą dovanomis, specialiai jai rengė pramogas ir priėmimus. Vien jos gimtadienio – balandžio 6-ąją – proga surengė savaitę trukusią šventę, kainavusią šešis šimtus florinų. Didžiules sumas, dešimtis tūkstančių florinų, leido Barboros dvarui išlaikyti.

Nė viena ankstesnė karalienė neturėjo tokios didelės svitos. Bona pasitenkino šimtu dvariškių ir dvaro damų; Barborai draugiją jau pirmaisiais metais dieną ir naktį palaikė du šimtai penkiasdešimt žmonių. Savo paslaugoms ji turėjo net aštuonis durininkus, daugėjo ir kitų tarnų. Karaliaus žmonai patarnavo du pirtininkai, visas pulkas drabužių, bižuterijos ir stalo serviravimo specialistų. Netgi neūžaugų padaugėjo – nuo vieno Vilniuje iki penkių Vavelyje.

Karalius naudojosi kiekviena proga pabrėžti žmonos reikšmę ir prestižą. Ji irgi ėmė gyventi plačiai. Vėl ėmė rūpintis išvaizda. Sugaišdavo ilgas valandas rinkdamasi drabužius ir darydamasi makiažą. Mėgstamą kosmetiką jai gabendavo net iš Vilniaus.

Išliko laiškas su jos ranka darytu prierašu, kuriame prašė motinos atsiųsti į Krokuvą baltalų („Mieliausioji motinėle! Labai prašau baltalų, nes neturiu nė trupinėlio“). Savo pašvitams leido didžiulius pinigus. Vien už kelių suknelių ir vienos beretės puošimą dvaro siuvinėtojui sumokėjo penkiasdešimt vieną floriną.

Barbora vilkėjo elegantiškus drabužius, bet laikydamasi specifinės lietuvių mados. Ir toliau, taip pat ir po vedybų, vilkėjo siauras, jos liekną figūrą pabrėžiančias sukneles su gilia iškirpte ir pūstomis rankovėmis. Ant galvos dėjosi Lenkijoje neįprastus „kelių aukštų“ galvos apdangalus. Ant plono audinio nuometo dėdavosi kyką su brangakmeniais nusagstyta kaklą juosiančia juosta, o ant tos konstrukcijos – dar juodą beretę su auksinėmis puošmenomis.

Maitinosi irgi pagal savo skonį: Vavelyje sukūrė kulinarinį tėvynės pakaitalą. Išlikusios sąskaitos liudija, kad beveik kasdien valgė savo mėgstamą patiekalą – lietuviškus barščius. Tai rūgštus padažas, ruošiamas iš paprastų burokų, tuomet vadintų „meškos letena“, lapų. Su šiandieniais barščiais jie neturi nieko bendra, išskyrus pavadinimą. Barboros virtuvė taip pat užsakydavo daug tais laikais brangių manų kruopų.

Visa ta prabanga ir pramogos turėjo vieną tikslą – kasdien priminti Barborai, kad nieko nenutiko. Ir karaliaus sutuoktinė atkakliai stengėsi tuo tikėti. Negalvojo apie gandus, kurie ją pasiekdavo iš Petrakavo. Nesvarstė, kodėl Žygimantas Augustas iš Seimo į pilį, kurioje buvo įkalinta, keliavo ištisus du mėnesius.

Nesiaiškino, kodėl susirašinėjimas vyko su pertrūkiais, praleisdavo pro ausis smulkias melagystes ir nutylėjimus. Priprato netgi prie to, kad karalius ribojo jos susirašinėjimą su motina ir skrupulingai tikrino visą jos korespondenciją.

Galiausiai sutiko su jo kategoriškais polinkiais ir netgi XVI amžiuje išskirtiniu šovinizmu (pavyzdžiui, viename laiške Augustas tvirtino, kad „tokia jau visų moterų prigimtis, kad jų mintys niekada negali nurimti“, todėl jos „nuolatos burba“).

Tačiau buvo tokių dalykų, kurie Barborai neleido ramiai galvoti apie ateitį. Ji gyveno nuolatinėje baimėje – bijojo Bonos ir jos agentų. Ne tik dėl savo gyvybės, bet ir dėl brolio ir kitų šeimos narių likimo. Viename laiške tvirtino, neabejotinai paveikta vyro, jog „nedidelę piliulę [nuodų] sunku pajusti, jei ją subers į padažą“.

Taip pat apmąstydavo kiekvieną akibrokštą ir šmeižtą. Bona priminė apie save netgi iškilmingo įvažiavimo į sostinę dieną. Žinoma, karalienė motina iškilmėse nedalyvavo. Iš anksto kartu su visu savo dvaru išvažiavo į Mazoviją. Tačiau Barbora, užuot Vavelyje radusi tuščius kambarius, sustojo prie užrakintų durų. Bona užsklendė vartus, o jos paliktas durininkas kategoriškai atsisakė atiduoti raktus naujajai karalienei. Dvariškių ir susirinkusių svečių akyse duris teko išlaužti.

Bet Bona buvo tik žmogus. Priešas grėsmingas, tiesa, bet būtybė iš kūno ir kraujo. Barbora turėjo priežasčių baimintis kur kas grėsmingesnio priešo. Jau seniai tikėjo, kad virš jos pakibo pikta lemtis. Ir dabar, kai gyvenimas buvo pasakiškas, ji vis stipriau jautė, kad vis dėlto nieko gero iš to nebus. Savo nuojautomis nesidalijo net su artimiausiais žmonėmis, bet jau 1549 metais turėjo tai žinoti. Ji sirgo mirtina liga.