Kaip atrodė Europa po II pasaulinio karo: barbarų pasaulis be gėdos, moralės ir teisėtvarkos

Knygoje „Barbarų žemynas“ autorius išsamiai aprašo pokariu tvyrojusią suirutę – tai sukrečiantis savivalės ir teroro laikotarpio paveikslas.

Pateikiame knygos ištrauką.

***

Smurtas

Vagystės ir neteisėta prekyba pridarė didelių problemų visoje Europoje, o visuotinė smurto grėsmė pasiekė kritinį mastą. Kaip jau minėjau, baisus smurtas ne vienam buvo kasdienis reiškinys. Karo pabaigoje vokiečiai jau buvo pripratę prie bombardavimo kiaurą parą ir griuvėsiuose gulinčių lavonų. Tą patį būtų galima pasakyti apie Britaniją, Šiaurės Prancūziją, Olandiją, Belgiją, Bohemiją ir Moraviją, Austriją, Rumuniją, Vengriją, Jugoslaviją ir Italiją. Toliau į rytus gyventojai matė, kaip artilerija jų miestus ir žmones paverčia dulkėmis. Milijonams kareivių tai irgi buvo kasdienybė.

Toliau nuo mūšio zonos buvo smurtaujama taip pat žiauriai ir be paliovos, tik smurtas buvo labiau nukreiptas į žmones. Tūkstančiuose Europos priverstinio darbo ir koncentracijos stovyklų kaliniai būdavo kasdien žiauriai mušami. Rytų Europoje buvo medžiojami ir žudomi žydai. Šiaurės Italijoje sušaudžius kolaborantus, prasidėjo užburtas represijų ratas, sykiais jos panėšėdavo į vendetas. Visame Reiche liežuvautojus suimdavo ir sumušdavo, dezertyrus kardavo; bet kurį, kieno nuomonė ar tautinė kilmė neatitiko daugumos kaimynų, galėjo sumušti, įkalinti ar net nužudyti. Visa tai karo pabaigoje buvo įprasta. Todėl tokie žiaurumai net nepriblokšdavo, o didžiojoje žemyno dalyje nieko nestebino.

Nereikia lakios vaizduotės, kad suvoktum, jog nuolatinio smurto aukos kur kas dažniau pačios ima smurtauti, ir tai patvirtina begalė psichologinių tyrimų. 1946 m. generolas leitenantas seras Frederickas Morganas, buvęs Jungtinių Tautų pagalbos ir atkūrimo administracijos Vakarų Vokietijoje direktorius, išreiškė nuogąstavimus dėl kai kurių žydų vadų, išvaduotų iš koncentracijos stovyklų: „Šie žydų vadai pasiryžę viskam, jie nieko nepaisys. Iš esmės viskas, kas gali nutikti besistengiančiam išgyventi žmogui, jiems jau nutiko, ir žmogaus gyvybė jiems nieko verta.“ Tą patį buvo galima pasakyti apie Vokietijos priverstinius darbininkus. Jungtinių Tautų tyrimų duomenimis, perkeltiesiems asmenims buvo visai normalu demonstruoti „nežabotą agresyvumą“ ir aibę kitų psichologinių problemų, tarp jų „menkavertiškumą, <...> apmaudą ir padidėjusį jautrumą“. Didelė dalis perkeltųjų asmenų rodė ypatingą cinizmą: „Būdavo įsivaizduojama, kad viskas, net tai, ką padarydavo paslaugūs žmonės, yra netikra ir nenuoširdu.“

Kadangi visur buvo smurto aukų, turėjo būti ir nusikaltėlių. Karo pabaigoje vis įnirtingiau su vokiečiais kovojantys partizanai jau kontroliavo didžiąją Graikijos teritorijos dalį, visą Jugoslaviją, Slovakiją, didžiumą Šiaurės Italijos, dideles Baltijos valstybių teritorijas ir Lenkijos bei Ukrainos ruožus. Prancūzijoje išsivadavimo sąjūdžio dalyviai patys išvadavo mažiausiai penkiolika departamentų ir kontroliavo didžiąją dalį šalies pietų ir vakarų teritorijų dar prieš Sąjungininkams pasiekiant Paryžių. Daugelyje tų vietų, ypač Jugoslavijoje, Italijoje ir Graikijoje, smurtas per karą dažniausiai buvo nukreiptas ne prieš vokiečius, o prieš savo tautiečius fašistus ir kolaborantus.

Daugelis tų, kurie nacių ir jų sąjungininkų vardu darė tuos žiaurius nusikaltimus, tapo karo belaisviais, bet dar daugiau jų arba apsimesdavo perkeltaisiais asmenimis, arba tiesiog nepastebimai grįždavo į civilių gyvenimą. Tų žmonių buvo dešimtys tūkstančių, jų psichika buvo sužalota kaip ir jų aukų. Svarbu nepamiršti, jog dauguma šiuos nusikaltimus dariusių kareivių buvo ne psichopatai, jie pradėjo kariauti kaip paprasti visuomenės nariai. Tokių asmenų psichikos tyrimų duomenimis, iš pradžių dauguma jų jautė nepaprastą pasibjaurėjimą tais veiksmais, kuriuos jiems buvo įsakyta vykdyti, ir ne vienas pamatė negalintis ilgai atlikti savo pareigų. Tačiau įgavus patirties, tas pasibjaurėjimas atimti iš žmogaus gyvybę atslūgo ir jo vietą užėmė iškrypėliškas pasimėgavimas, netgi euforija dėl gebėjimo peržengti moralės normų ribas.

Kai kam iš tų žmonių žudynės virto priklausomybe, jų daromi nusikaltimai buvo daug žiauresni ir iškrypėliški. Kroatijoje ustašiai ne tik žudė serbus, bet ir nepraleisdavo progos moterims nupjauti krūtis, o vyrus iškastruoti. Graikijos šiaurės rytuose, Dramoje, bulgarų kareiviai žaidė futbolą su graikų aukų galvomis. Karaliaučiuje sovietų kareiviai pririšdavo vokietes už kojų prie dviejų automobilių ir važiuodami priešingomis kryptimis tiesiogine prasme perplėšdavo pusiau. Ukrainiečių partizanai ūkio padargais mirtinai užkapodavo Voluinės lenkus. Reaguodami į tai lenkų partizanai irgi kankindavo ukrainiečius. „Nors niekad nemačiau, kad kas nors iš mūsiškių šautuvo durklu būtų pasmeigęs kūdikį ir metęs į ugnį, mačiau taip mirusių apanglėjusių lenkų kūdikių kūnelių, – sakė vienas iš partizanų. – Jei niekas iš mūsiškių taip nesielgė, vadinasi, tai vienintelis nusikaltimas, kurio nepadarėme.“ Dabar tokie žmonės buvo Europos bendruomenių nariai.

Verta paminėti, kad pats Himmleris pripažino, jog nusikaltimų darymas gali turėti kariams neigiamų psichologinių padarinių. Todėl jis nurodė SS vadams užtikrinti, kad dėl nesibaigiančių žudynių sukeltos įtampos SS kariai „nesužvėrėtų“. Tai rodo, kad moralinės normos apsivertė aukštyn kojomis, mat Himmleris savo SS vyrukus laikė jų pačių žiaurių nusikaltimų „aukomis“, nė akimirką nesusimąstydamas apie tuos, kuriuos šie žudė.

Moralė ir vaikai

Atsižvelgiant į po karo tvyrojusią atmosferą, nenuostabu, kad buvo labai susirūpinta, kaip auga Europos vaikai. Nuolatinis pavojus grėsė ne tik jų sveikatai ir gyvybei (mes jau girdėjome pasakojimų, kaip vaikai žaisdavo su karo meto šaudmenimis, per minų laukus traukdavo į kitą lauko pusę prisirinkti aviečių ar net iššaudavo pakelyje paliktus prieštankinius sviedinius „Panzerfaust“), tokie pat dideli buvo ir moraliniai pavojai. Vaikų patirta psichologinė trauma pasireikšdavo per jų žaidimus. Motinos puldavo į neviltį matydamos, kaip jų vaikai žaidžia „oro antpuolius“ ar „Frau, komm“ (frazė, kurią vartodavo rusų kareiviai, nusižiūrėję išžaginimui vokietaitę). Berlyne pulkininkas leitenantas Williamas Byfordas-Jonesas nustėro pamatęs ant trijų vieno pastato sienų penkiolika kartų nupieštą tokį patį pakaruoklį. Vokietukai rengdavo lėles uniformomis, o dauguma perkeltųjų našlaičių, vos pamatę prie jų besiartinantį uniformuotą žmogų, imdavo rėkti.

Kaip jau minėjau, vaikai išvis retokai matydavo neuniformuotą vyrą, o kai kuriose žemyno vietose vyrai apskritai buvo retenybė. Tokia vyriško pavyzdžio stoka, o dar ir kritęs vyro autoritetas smarkiai atsiliepė vaikų elgsenai. Britanijoje nepilnamečių nusikalstamumas per karą padidėjo mažne 40 procentų, o įsilaužimų, tyčinės žalos ir vagysčių padvigubėjo. Martino Bormanno išplatintais duomenimis, Vokietijoje 1937–1942 m. jaunimo nusikalstamumas irgi išaugo dvigubai, o 1943 m. tebedidėjo. Kai kuriuose miestuose, pavyzdžiui, Hamburge, nepilnamečių nusikalstamumas per karą išaugo trigubai. 1945 m. vidurio pranešimų duomenimis, Sovietų Sąjungos zonoje vaikų gaujų grupės dėl maisto ir pinigų apiplėšinėdavo, o kartais ir žudydavo žmones: gyvendami be tėvų priežiūros, o sykiais ir išvis be jų, jie virto „laukinukais“.

Didžiausią nerimą kėlė vokiečių vaikai. Manyta, kad jie iš prigimties, vien dėl vokiško kraujo, kelia grėsmę. Norvegijoje masiškai buvo reikalaujama deportuoti visus nuo vokiečių kareivių gimusius vaikus, neva užaugę jie gali tapti penktąja nacių kolona. Taigi tas pats eugenikos principas, pagal kurį naciai įsivaizdavo esantys antžmogių rasė, buvo taikomas ir vokiečių vaikams – jie buvo laikomi būsima grėsme.

Pačioje Vokietijoje Sąjungininkai labiau nerimavo dėl paauglių, o ne dėl kūdikių. 1945 m. vokiečiams paaugliams visą gyvenimą buvo diegiama nacių ideologija – ir dvylika metų mokykloje, ir privalomuose nacių jaunimo būriuose, kaip antai Vokietijos mergaičių lygoje ir Hitlerjugende. Daugelis baiminosi, kad toji vaikų karta gali būti nebepataisoma. 1944 m. ir 1945 m. kovęsi britų kariai dažnai pastebėdavo, kad „kuo jaunesnis vokietis, tuo jis arogantiškesnis ir valdingesnis“. Dienraščio Daily Express išskirtiniame straipsnyje majoras R. Crispas teigė, kad eilinius vokiečių karius, su kuriais jam tekdavo susidurti, pakeitė penkiolikamečiai ir šešiolikmečiai fanatikai, kurie, atrodė, nesugeba nieko kito, tik būti žiaurūs.

„Jie neturi jokio padorumo, švelnumo ar kuklumo. Viskas gyvuliška, gašlu ir žiauru. Ši jaunuolių karta tyčia išmokyta vykdyti siaubingus bepročio įsakymus. Jų nė karto neaplankė jokia tyra mintis. <...> Kiekvienas vokietis, gimęs nuo 1920 m., yra paveiktas šitų šėtoniškų kerų. Kuo jaunesni, tuo smarkiau persmelkti šių blogio nuodų. Kiekvienas Hitlerio režimo metais gimęs vaikas yra prarastas. Tai prarastoji karta.“

Toliau dienraščio straipsnyje teigiama, jog tikra palaima, kad tiek daug tų vaikų žuvo kautynėse, o pasaulio labui reikėtų susitvarkyti ir su likusiais. „Ar juos naikinsite, ar sterilizuosite, nacizmas ir visas jo siaubas žemėje gyvuos tol, kol į kapus nueis paskutinis nacis.“

Nacių valdymo siaubas galiausiai ėmė atsispindėti Sąjungininkų mintyse ir veikaluose. Čia, tradiciniame britų laikraštyje, pasiūlymas išžudyti pateikiamas kaip moralinė Europoje Hitlerio sukelto blogio įveika. Šios mintys niekuo nesiskiria nuo kai kurių beprotiškiausių Goebbelso straipsnių vokiečių laikraštyje Völkischer Beobachter. Skirtumas (o jis milžiniškas) tik tas, kad Britanijoje tokių pažiūrų žmonės nelaikė valdžios vadelių savo rankose, todėl tokie pasiūlymai niekada nebuvo įgyvendinti. Tačiau pats faktas, kad tokias mintis buvo galima rimtai reikšti šalies žiniasklaidoje, rodo, jog net ir tose šalyse, kurios per karą nebuvo okupuotos, moralė buvo pakirsta.

Keith Lowe. Barbarų žemynas. Europa po II pasaulinio karo. Iš anglų kalbos vertė Daiva Bičev. Vilnius: Briedis. – 424 p., iliustr.