Johno McCaino knyga, tapusi paskutiniu atsisveikinimu: tai įspėjimas Vakarų pasauliui ir kiekvienam, kas pasuko klaidingu keliu

2018 m. rugpjūčio 25 d. po sunkios ligos miręs J. McCainas – viena ryškiausių ir principingiausių Jungtinių Valstijų politinių figūrų, kurios mastą sunku pervertinti. Šis JAV karinių jūrų pajėgų admirolo sūnus, pusšeštų metų kalintas Vietnamo karo belaisvis nuo XX a. devintojo dešimtmečio pradžios sėkmingai kopė politinės karjeros laiptais, tapo Respublikonų partijos, o paskui – JAV Kongreso Atstovų palatos nariu, nuo 1987 m. buvo daug kartų perrinktas senatoriumi. 2008 m. McCainas kandidatavo į JAV prezidento postą, bet buvo priverstas nusileisti Barackui Obamai. 

Politinėje veikloje J. McCainas išgarsėjo kaip principingas valstybininkas, tvirtas demokratijos ir laisvojo pasaulio vertybių šalininkas, griežtai pasisakęs prieš žmogaus teisių pažeidimus. Jis buvo įsitikinęs, kad šiame neramiame pasaulyje JAV turi nuolat stiprinti savo karinį potencialą, McCaino „kryžiaus žygiai“ prieš autoritarinius režimus visame pasaulyje tapo legenda.

Šis JAV politikos ramstis mąstė ne tik atskiros šalies, savo tėvynės, bet ir visos žmonijos mastais. Laisvės ir demokratijos idealai jam nebuvo tuščios sąvokos, skirtos rinkėjams klaidinti. McCainas šventai tikėjo savo šalimi, jos misija kuriant teisingesnį, žmoniškesnį, nuo diktatorių ir tironų laisvą pasaulį, nors ir pripažįsta, kad JAV taip pat neišvengė klaidų.

McCaino pasidygėjimas visomis vienvaldystės formomis privedė jį prie aršios Rusijoje įsitvirtinusio V. Putino režimo kritikos. Tai, kad Rusija suka autoritarizmo, vis stiprėjančio žmogaus teisių pamynimo keliu, McCainui tapo aišku dar tada, kai daugelis Vakarų valstybių vyriausybių guodėsi tuščiomis gerų santykių su Maskva viltimis. Būtent senatorius McCainas įspėjo apie gresianti naująjį šaltąjį karą, kol tas šaltasis karas iš tiesų virto tikrove. Kartą jis pašmaikštavo, kad susitikęs su Putinu pastarojo žvilgsnyje išvydo tris raides – KGB.

McCainas vienas pirmųjų pareikalavo ryžtingai paremti Gruziją Rusijos agresijos akivaizdoje, pasmerkė Kremliaus vykdomą kaimyninių valstybių šantažą naftos ir dujų tiekimo svertais, jau 2015 m., po Krymo okupacijos ir karo Donbase, siūlė apginkluoti Ukrainos kariuomenę efektyviais amerikietiškais ginklais, pasisakė už agresoriui taikomų tarptautinių sankcijų stiprinimą. „Putino tikslas – ne tik išlaikyti valdžią Rusijoje, bet ir palaužti Vakarus, primesti jiems savo žaidimo taisykles“, – šie McCaino žodžiai puikiai iliustruoja visą jo politiką.

Tačiau McCaino politiniai vertinimai neapsiribojo vien Rusija. Jis ryžtingai smerkė Saddamo Husseino žvėriškumus Irake, Basharo al Assado režimą Sirijoje, sunkiai prognozuojamo Irano bandymus įsigyti branduolinį ginklą, Šiaurės Korėjos beprotybę. Savo politiniuose vertinimuose McCainas buvo tvirtas ir tiesus, nepalaužiamas ir griežtas, net jei dėl savo pozicijos dažnai likdavo nesuprastas.

Ši knyga – tai įspėjimas Vakarų pasauliui ir kiekvienam, kas pasuko klaidingu keliu. Tai raginimas niekada nepamiršti demokratinių vertybių, kovoti už žmogiškąjį orumą ir asmenybės laisvę tais laikais, kai virš viso civilizuoto pasaulio pakimba nuožmių diktatūrų pavojus.

Žinodamas apie greitą mirtį, atsisakęs beviltiško gydymo, senatorius McCainas liko dėkingas likimui ir jį supantiems žmonės. Ir šie jo žodžiai skamba lyg atsisveikinimas:

„Koks nedėkingas būčiau, jei keikčiau likimą, kuris užbaigia tokį palaimintą mano gyvenimą. Renkuosi dėkoti už gautas palaimas ir išreikšti meilę tiems žmonėms, kurie man skyrė savąją. Varpai skambina man... Žinojau, kad skambins.“