Kaip veikė Specialioji oro tarnyba, kurios veiklą palaimino pats Winstonas Churchillis: jie buvo „valstybinių mokyklų ir kalėjimų sąšlavos“

1941 m. vasarą Libijos dykumoje įsiplieskus kovos veiksmams tarp britų kariuomenės ir Ašies valstybių, jaunas ir ekscentriškas britų karininkas Davidas Stirlingas sugalvojo radikalų, visoms tradicinėms  karybos taisyklėms prieštaraujantį planą: nedidelis specialusis padalinys prasiskverbs už priešo fronto linijos ir sukels ten sąmyšį.

Taip gimė SAS – Specialioji oro tarnyba, kurios veiklą palaimino pats Winstonas Churchillis, Didžiosios Britanijos premjeras. Į šias pajėgas rinkti patys stipriausi, narsiausi ir ištvermingiausi vyrai. Čia tarnavo ir vienintelis Churchillio sūnus Randolphas.

Praėjus bemaž 80 metų, pripažintas istorikas Benas Macinthyre‘as nusprendė papasakoti pritrenkiančią istoriją apie pačią SAS pradžią. Informacijos šiai knygai autorius sėmėsi slaptuose archyvuose, gavo galimybę prieiti prie anksčiau niekur nepublikuotų prisiminimų, laiškų, nuotraukų ir žemėlapių.

Knygos įžangoje autorius rašo: „Jau per karą ir daug metų po jo šio specializuoto pulko veikla buvo kruopščiai saugoma paslaptis. Ši knyga, kurioje rašoma apie SAS sukūrimą ir raidą per karą, parašyta turėjus beprecedentę galimybę naudotis SAS pulko archyvu. [...]

Bene svarbiausias šaltinis buvo SAS karo dienoraštis. Tai ypatingas rinkinys originalių dokumentų, surinktas SAS karininko 1945 m., sudarantis 500 puslapių tomą odiniais viršeliais. Laikytas paslaptyje 70 metų, o dabar saugomas SAS pulko archyve.

Tai autorizuota, o ne oficiali istorija. Visą laiką ją rašydamas sulaukiau dosnios SAS pulko asociacijos pagalbos, bet knygoje pateiktas požiūris yra tik mano paties, o ne kurio nors pulko nario. Tai nėra išsami istorija. Jei toks dalykas būtų įmanomas, tai būtų neskaitoma. [...]

Tais laikais, kai buvo įkurta, SAS buvo eksperimentas, nepopuliarus tarp daugelio tradiciškesnių pažiūrų Britanijos kariuomenės karininkų.

Mintis mažas gerai parengtų vyrų grupes siųsti į priešo užnugarį atlikti ypatingas, į vertingus taikinius nukreiptas operacijas prieštaravo visoms priimtoms simetrinio karo nuostatoms: kariuomenės stovi viena prieš kitą abipus nustatyto mūšio lauko. Pradžioje Britanijos dalinys, suformuotas Šiaurės Afrikos dykumoje 1941 m., – SAS – pritraukė kovotojų iš viso pasaulio: amerikiečių, kanadiečių, airių, žydų, prancūzų, belgų, danų ir graikų. Iš pradžių pulkas buvo mažas, bet per trejus metus gerokai išsiplėtė. [...]

Nauji nariai buvo neįprasti, ekscentriški, žmonės, kurie nesugebėjo lengvai pritapti reguliariojoje kariuomenėje, atskalūnai ir nedorėliai, iš prigimties linkstantys į slaptą karą ir mažai dėmesio teikiantys susitarimams, iš dalies kareiviai, iš dalies šnipai, maištingi kariai. Kaip vienas buvęs SAS karininkas apibūdino, jie buvo „valstybinių mokyklų ir kalėjimų sąšlavos“. Kad sektųsi SAS, reikėjo tam tikro mąstymo, ir ši knyga iš dalies yra mėginimas nustatyti tas neapčiuopiamas charakterio ir asmenybės savybes.

Baigiantis karui SAS buvo išformuota remiantis klaidinga prielaida, kad tokios specializuotos pajėgos daugiau nėra būtinos. Tačiau specialiųjų pajėgų svarba šiuolaikiniuose karuose tik auga.

1947 m. Britanijos vyriausybė reformavo SAS kaip ilgą laiką veikiančią, giliai įsiskverbiančią karinių pajėgų komandą. SAS niekada nei patvirtino, nei paneigė dalyvavusi kurioje nors vėliau vykdytoje operacijoje. Laikantis Gynybos ministerijos atskleidimo politikos nuostatų, pokarinė pulko veikla nėra šios knygos objektas ir apie tai joje nieko nerašoma.

Per pastaruosius beveik aštuonis dešimtmečius nuo 1941 m. SAS taikomi metodai gerokai pasikeitė, bet esmė – menkai: elitinis būrys dalyvauja slaptose labai pavojingose misijose, kur nieko negali padaryti įprastos pajėgos.“