Kaip perspektyviausias Lietuvos boksininkas stojo į finalinę kovą prieš sovietinį sunkųjį tanką - tai buvo toks finalas, kokio Lietuvoje turbūt daugiau nebuvo, o rezultatas sukėlė tikrą reakcijų audrą

„Visuose Lietuvos archyvuose, ‒ tvirtina knygos autorius, ‒ saugoma daug įdomios, vertingos informacijos. Kai kuriose bylose užfiksuoti realūs įvykiai kartais pranoksta paradoksaliausius literatūrinius siužetus. Daugelio knygos skirsnių pagrindu tapę Lietuvos ypatingojo archyvo dokumentai ‒ išties ypatingi, nes jie byloja apie praeitį, kurios pasekmes daugelis jaučia iki šiol.“

Tikimės, kad aiškesnis artimos praeities pažinimas vieniems padės praplėsti akiratį ir atsakyti į kai kuriuos rūpimus klausimus, kitiems lengvu stiliumi parašyta, gausiai iliustruota knyga taps turiningo laisvalaikio, o mokytojams ir dėstytojams – papildoma mokymo priemone.

Knygos ištrauka

BOKSAS - PIRMOJI RELIGIJA

Dirbdamas Lietuvos ypatingajame archyve per Atlantos olimpines žaidynes, dalijausi kabinetu su dviem garbaus amžiaus vyriškiais, pergyvenusiais karo ir pokario audras, dalyvavusiais ginkluotame pasipriešinime, patyrusiais GULAG’o pragarą. Atrodė keista, kad Vitalijaus Karpačiausko kovos bokso ringe jiems rūpėjo labiau negu Lietuvos krepšinio rinktinės žaidimas. Stebino ir nuoširdus abiejų nusivylimas, kad „nebe tie laikai“ ir nebėra tokių kovotojų kaip Danas Pozniakas, Romualdas Murauskas ir, žinoma, Algirdas Šocikas.

Vėliau supratau: net ištikimiausi krepšinio gerbėjai turėtų žinoti, jog pirmas didžiąsias sportines aistras sovietų okupuotoje Lietuvoje įžiebė būtent boksas. Viena seniausių sporto šakų itin didelio susidomėjimo sulaukė pokariu, kai šimtai tūkstančių gyventojų buvo ištremti ir įkalinti lageriuose, kai stribai ir ginkluoti partiniai aktyvistai varė nuskurdintus kaimo žmones į kolūkius, kai dar nepraradę vilties Lietuvos laisvės kovotojai tęsė ginkluotą pasipriešinimą.

Nežinia, kokios priežastys lėmė sovietinių sporto funkcionierių sprendimą XV SSRS bokso čempionatą rengti Kaune. Neatmestina prielaida: iškilminga sporto švente siekta pademonstruoti, jog viena po kitos 1948 m. ir 1949 m. vykusios masinio trėmimo operacijos, priverstinė žemės ūkio kolektyvizacija, nukraujavęs, bet nepalaužtas ginkluotas pasipriešinimas neturi jokios įtakos. Parodyti sovietų Lietuvoje ne tik pulsuojantį įprastą gyvenimą, bet ir sėkmingai vykstančias dideles, sąjunginio masto žaidynes.

Kūno kultūros ir sporto komiteto lūkesčiai tam tikra prasme išsipildė. Čempionatas sulaukė milžiniško susidomėjimo. Per šešias 1949-ųjų liepos dienas Kauno sporto halėje apsilankė apie 120−140 tūkst. žiūrovų. Dešimtys tūkstančių, negalėjusių patekti į varžybas, laukdami naujienų, būriavosi arenos prieigose.

Kino kronikoje įamžinti keli iškilmingos atidarymo ceremonijos kadrai, sausakimšos tribūnos, įnirtingų kovų epizodai, susižavėjusių žiūrovų veidai. LSSR MVD Kauno valdybos viršininko A. Jenukidzės ataskaitinis pranešimas vidaus reikalų ministrui J. Bartašiūnui byloja apie nefasadinę čempionato pusę, apie tai, kas neskelbta tuometėse naujienose ir neužfiksuota kino kronikose.

[...]

Vieną po kitos pergales sovietiniuose ringuose skynęs sunkiasvoris atletas Nikolajus Koroliovas – akivaizdus čempionato favoritas. Puikiai įvaldęs techniką, pasižymėjęs didele fizine jėga ir neregėto galingumo smūgiu, 4 kartus iškovojęs absoliutaus SSRS čempiono titulą, jis toliau negailestingai traiškė varžovus, buvo vadinamas sunkiuoju tanku KV ir net Sovietinio ringo karaliumi.

Antrojo pasaulinio karo metais boksininkas tarnavo NKVD ypatingos paskirties motorizuotų pėstininkų brigadoje, permestoje į vokiečių okupuotą Vakarų Ukrainą. Iš gerai apmokytų diversantų sudarytas vadinamųjų partizanų būrys „Nugalėtojas“ kovojo ne tik su nacistiniais okupantais, bet ir su Ukrainos sukilėlių armija. Vadinamųjų, nes partizaninę kovą simuliavo NKVD diversinės grupės.

Net jeigu Antrojo pasaulinio karo frontuose būtų naudojami vien šaltieji ginklai, nelengva patikėti prastus kovinius filmus primenančiomis propagandinėmis legendomis apie N. Koroliovo nokautuotus vokiečių karius, atimtus jų automatus, vien kumščiais likviduotus ugnies taškus. Labiau tikėtina, kad didelė fizinė jėga, tvirti kumščiai ir išlavinta smūgiavimo technika pravertė boksininkui diversantui tardant į nelaisvę patekusius priešus, apklausiant civilius Vakarų Ukrainos gyventojus.

Nežinia, ar kauniečiai ką nors žinojo apie karinius N. Koroliovo „žygdarbius“ Vakarų Ukrainoje, bet dokumentai liudija, kad varžybas stebėjusių sovietų okupacinės kariuomenės kariškių palaikomas ringo monstras sulaukė daugelio žiūrovų antipatijos: Liepos 13 d., drg. Koroliovo susitikimo ringe su SSRS ginkluotųjų pajėgų boksininku metu, į Koroliovą iš tribūnos buvo mestas obuolys (...). Kai kariškiai iš ringo nešė ant rankų nugalėtoją Koroliovą, tarnybiniame įėjime buvo mestas akmuo, kuris praskėlė galvą mūsų darbuotojo, milicijos jaunesniojo leitenanto Žrebino žmonai.

[...]

Net sunkiausiomis akimirkomis besišypsantis jaunuolis stilinga šukuosena buvo visiška rūstaus plikagalvio Sunkiojo tanko priešingybė. Dvylika metų jaunesnis Algirdas Šocikas dar nebuvo iškovojęs ryškesnių laimėjimų ir nebuvo vadinamas Ringo džentelmenu, kaip Vakarų Vokietijos spauda jį pavadins po šešerių metų. 1949-ųjų vasarą A. Šocikas tvirtai žengė pirmuosius profesionalaus boksininko žingsnius. Nepaisant tam tikrų mėgėjiško ir profesionalaus bokso taisyklių skirtumų, neverta gaišti laiko demaskuojant paikas sovietinių ideologų pasakas apie mėgėjišką sportą. Visi tarptautinėse ar rimtesnėse vietinėse varžybose dalyvavę SSRS sportininkai buvo nuo ryto iki vakaro alinančiomis treniruotėmis užsiėmę profesionalai, „įdarbinti“ sportininkus šefavusiose įmonėse ar įstaigose ir gaudavę atlyginimą už darbą, kurio niekada nedirbo.

1949-ųjų vasarą Lietuva virto bokso šalimi. Prisimenantys prieš daugiau kaip 30 metų vykusias krepšinio batalijas tarp Kauno „Žalgirio“ ir Maskvos CASK, nesunkiai įsivaizduos XV SSRS bokso čempionato finalo atmosferą. Jaunas, ambicingas, pergalių skonį pajutęs, dėl aistringo žiūrovų palaikymo įgijęs sparnus, bet kovinės patirties stokojęs A. Šocikas prieš pergalių nebeskaičiavusį daugkartinį SSRS čempioną. Ar ne panašiai atrodė 1984–1987 m. Kauno „Žalgiris“, kovojęs su Sovietų Sąjungos be Lietuvos krepšinio rinktine?

Finalinė liepos 14-osios dvikova sukėlė neregėtą ažiotažą. Stebėti finalo susirinko apie 20 tūkst. žiūrovų, dar maždaug 12 tūkst. būriavosi halės prieigose. Dalis jų visais įmanomais būdais stengėsi prasiveržti į vidų: Nepaisant to, kad milicijos budėtojų grupė buvo sustiprinta įgulos karininkais ir milicijos mokyklos kursantais, sulaikyti publikos spaudimo iš išorinės pusės buvo neįmanoma. Viename iš šoninių įėjimų susidarė pavojinga situacija. Išorinis milicijos postas buvo nustumtas, apsauginiai barjerai buvo sulaužyti, vienos iš įėjimo durų – išlaužtos. Pro visas duris pradėjo plūsti nuo 2 tūkst. iki 3 tūkst. žiūrovų, dėl ko galėjo būti aukų ir varžybos galėjo būti nutrauktos. Įsiaudrinę žmonės nepakluso milicijos reikalavimui pasitraukti nuo durų, iš priešgaisrinio čiaupo į juos paleista stipri vandens srovė.

[...]

Paskutinį Sovietų Sąjungos dešimtmetį stebėję Vilniaus „Žalgirio“ futbolo ar Kauno „Žalgirio“ krepšinio varžybas su to meto Rusijos komandomis prisimena, kad tai buvo gerokai daugiau nei sportinės kovos. Kartu su komandą palaikančiais „žaidybiniais“ šūkiais, arenose skambėdavo aštrios, politinio atspalvio frazės, patriotinės dainos, aidėjo užgaulios replikos ne tik rungtynių teisėjų ar varžovų, bet ir kai kurių SSRS tautybių, o kartais net sovietinės santvarkos atžvilgiu.

Milicijos dokumentuose neužfiksuota, kokius šūkius skandavo prie sporto halės susirinkę žmonės. Galima numanyti, kad, be pagarbaus pagrindinio tų dienų herojaus A. Šociko pavardės skiemenavimo, skambėjo žodis „Lietuva“, patriotinės dainos, aidėjo šūkis „Laisvę Lietuvai!“ ar net antisovietinės skanduotės. Tuomečio Kauno politinis klimatas buvo gan karštas. Per pirmąjį 1949-ųjų pusmetį Kauno saugumiečiai išaiškino kelias pogrindines organizacijas, planavusias pasikėsinimus į partinius aktyvistus, platinusias antisovietinius atsišaukimus, organizavusias medikamentų, spausdinimo technikos tiekimą, gaminusias fiktyvius dokumentus tautinio pogrindžio dalyviams, turėjusias ginklų, sprogmenų, šaudmenų. Kaune rasti iš Prienų ir Kretingos apskričių atvykę nedideli ginkluotų partizanų būriai. Likviduojant vieną slaptą organizaciją, buvo suimti net 47 jos dalyviai.

Akivaizdu, karą, artimųjų trėmimus išgyvenę, žinoję apie ginklų nesudėjusius miško brolius ir nepraradę vilties, kad Vakarai kils į kovą su Raudonuoju bolševikiniu maru, Kauno gyventojai buvo kur kas aršesni už vėlesnių metų sporto sirgalius. A. Šociko kova su okupaciją simbolizavusiu rusų sunkiasvoriu daugeliui to meto lietuvių reiškė žymiai daugiau negu sporto varžybas: Dalis publikos elgėsi įžūliai, kėlė triukšmą, švilpimą, šūkavo, mėtė akmenis, kai kurie žiūrovai naudojo laidynes.

Ko jau ko, o laidynėmis akmenų į palaikomos komandos varžovus nelaidė net patys aistringiausi futbolo ar krepšinio sirgaliai.

[...]

A. Šocikui čempionatas klostėsi sėkmingai. Ketvirtfinalyje įveikęs estą Martiną Linnamägį, pusfinalyje – maskvietį Anatolijų Perovą, finale stojo į kovą su Sunkiuoju tanku, įgydamas progą atsirevanšuoti už pralaimėjimą Maskvoje 1947-ųjų rudenį, kai N. Koroliovas tiesiog sumalė nepatyrusį varžovą. 1949-ųjų vasarą vaizdas buvo visiškai kitoks. Greitesnis A. Šocikas išsisukinėjo nuo grėsmingų smūgių, rinko taškus kontratakuodamas. Finalinės kovos liudininkai vienbalsiai tvirtina, jog lietuvis buvo pranašesnis ir, nuaidėjus finaliniam gongui, džiūgaujant žiūrovams, paskelbtas nugalėtoju. Tačiau po kelių minučių sprendimas buvo pakeistas ir į viršų iškelta N. Koroliovo ranka. Nepatenkintų žiūrovų pyktis liejosi ir sporto halėje, ir už jos ribų: Dalis publikos (apie 500 žmonių), nepatenkinti rezultatu, t. y. Šociko pralaimėjimu, priėjo prie Kūno kultūros ir sporto instituto pastato, reikalaudami, kad Šocikas išeitų į publiką. Išėjęs iš instituto pastato, Šocikas buvo susirinkusių žmonių ant rankų nuneštas 300 m atstumą iki lengvojo automobilio, į kurį jis įlipo ir automobilis buvo kartu su juo pakeltas. Kitą dieną N. Koroliovo pergalė anuliuota, 1949-ųjų SSRS bokso čempionato finalinė dvikova baigėsi „kovingomis lygiosiomis“.

Siekiant užtikrinti tvarką, paskutinę čempionato dieną sporto halės prieigose patruliavo raitoji milicija.

[...]

SSRS sporto komitetas nusprendė finalines čempionato kovas rudenį pakartoti Maskvoje. Nors dvikova A. Šocikui prasidėjo sėkmingai, ją laimėjo N. Koroliovas, tačiau tai buvo jo paskutinė pergalė prieš Lietuvos sportininką ir paskutinis SSRS čempiono titulas.

A. Šocikas atsirevanšavo 1951 m., o vėliau prieš vieną svarbiausių varžovų karjeroje laimėjo ir visas likusias kovas. Bendras 1948–1953 m. vykusių ilgamečių priešininkų ringo akistatų rezultatas: keturios A. Šociko, trys N. Koroliovo pergalės ir viena 1949 m. liepos 14 d. Kauno sporto halėje lygiosiomis pasibaigusi dvikova.

Daugelis boksininkų ir kitų kovinių sporto šakų atstovų, negailestingai talžančių vienas kitą per varžybas, kovoms pasibaigus būna geri ar net geriausi draugai. A. Šocikas puikiai sutarė su Gruzijos boksininku Andro Navasardovu, draugavo su kitais varžovais, bet tik ne su N. Koroliovu. „Mes buvome priešai ir ringe, ir už jo“, – citavo tėvo žodžius A. Šociko sūnus Gintautas, TV laidoje „Kultūros savanoriai“ prisimindamas 1971-aisiais matytą daugkartinį SSRS bokso čempioną ir apibūdindamas jį kaip „žmogų plieninėmis akimis“.

[...]

Galimybė atvirai reikšti emocijas, išlieti susikaupusį pyktį, triukšmingai palaikyti mėgstamą komandą ar individualios sporto šakos atletą visada traukė minias žmonių stebėti varžybas ne ekrane. Sovietų okupuotos Lietuvos sportininkų pergalės didino tautinės savigarbos jausmą, vienijo žmones. Ne kartą sporto sirgalių emocijos virto stichiškomis protesto manifestacijomis.

Per 1960 m. liepos mėnesį vykusį bokso mačą tarp Kauno ir Taškento komandų, Uzbekijos SSR sportininkams palankiu teisėjų sprendimu nepatenkinti žiūrovai sukėlė riaušes, kurias slopindami milicijos pareigūnai pradėjo šaudyti į orą. Vienas žmogus buvo peršautas.

Vyresnės kartos futbolo mėgėjai prisimena 1977-ųjų manifestacijas pasibaigus į tuometę SSRS futbolo čempionato Pirmąją lygą iškopusio Vilniaus „Žalgirio“ futbolo komandos lemiamoms rungtynėms, taip pat vėlesniais metais po rungtynių vykdavusias eitynes.

Neužmirštamos Kauno „Žalgirio“ kovos su Maskvos CASK, Lietuvos rinktinės pergalės pirmaisiais nepriklausomybės metais pavertė krepšinį antrąja lietuvių religija, tačiau derėtų visuomet prisiminti, kad pirmą kartą sovietų okupuotoje Lietuvoje sporto žaidynės suvienijo žmones 1949-ųjų vasarą. Per pirmosios lietuvių sportinės religijos titulo vertos sporto šakos – bokso – legendos A. Šociko kovas XV SSRS bokso čempionate.