Futuristai įspėja apie prasidėsiančius eksperimentus su žmonėmis – kosmoso invazijoms kuriamos atsarginės kūno dalys

Žymūs futuristai Peteris H. Diamandis ir Stevenas Kotleris leidyklos „Eugrimas“ išleistoje knygoje „Ateitis greitesnė, nei manote“ nagrinėja, kaip artimiausiu metu keisis medicina ir operacijos, kurias vis dažniau atliks robotai. Taip pat ir kosmose.

Ištrauka iš knygos „Ateitis greitesnė, nei manote“

Marse astronautai ne tik negalės prisijungti prie tinklo − bus pasaulyje, kuriame artimiausia greitosios pagalbos stotis įsikūrusi už devynių mėnesių kelio. Tokiu atveju bet kokia trauma astronautams taps rimta problema. Negana to, kad neturime jokios patirties šioje srityje, nes taip dar nėra nė karto nutikę, Marse tikrai nepavyks to išvengti. Tyrimai rodo, kad tikimybė, jog žmogui kosmose kils rimtų sveikatos problemų, yra 0,06 proc. žmogui per metus.

Tačiau daugiametėje tarpplanetinėje misijoje būtina apskritai jų išvengti, arba, pasak Elono Musko: „Jeigu saugumas yra jūsų pagrindinis tikslas, jumis dėtas neskrisčiau į Marsą.“ Daktaras Peteris Kimas norėtų išspręsti šią problemą. Vaikų nacionalinio medicinos centro Vašingtone vyriausiasis chirurgas Kimas priklauso STAR kūrėjų komandai.

STAR – tai autonominis minkštųjų audinių robotas, kuris minkštuosius audinius jau geba susiūti meistriškiau už chirurgus. Siūti minkštuosius audinius nėra paprasta. Jie smarkiai kraujuoja. Be to, čia būtinas nepaprastas tikslumas. Gydytojų kvalifikacija ir pirštų miklumas skiriasi, todėl net 30 procentų minkštųjų audinių operacijų baigiasi komplikacijomis.

Kosmose tokios komplikacijos greitai gali tapti mirtinomis, todėl prieš pradedant kolonizuoti kitas planetas gyvybiškai svarbu sugalvoti, kaip atlikti minkštųjų audinių operacijas. Robotas STAR – viena didžiausių vilčių. Pirštų miklumas tiesiog į jį integruotas, o su dirbtinio intelekto pagalba pasiekti reikiamą kvalifikaciją taip pat ne problema. Jau šiandien STAR minkštuosius audinius siuva nuo penkių iki dešimties kartų greičiau už žmogų ir kur kas tiksliau. Patobulinta ateities versija turės dar sudėtingesnę atsako sistemą ir daugybę spektrinių kamerų, leidžiančių pažvelgti kiaurai minkštųjų audinių.

Kimas nori, kad pirmąją misiją į Marsą lydėtų pažangi chirurginė sistema, o kosmoso operacija neprimintų fragmentų iš filmo „Svetimas“. Nors STAR gyvybiškai būtinas pakilus į kosmosą, vis dėlto daugiausia naudos jis turėtų duoti čia, Žemėje.

JAV per metus atliekama apie 50 mln. chirurginių operacijų, bet tik 5 proc. iš jų atlieka robotai. Vienas iš svarbiausių klausimų, kurį turėtumėte užduoti savo chirurgui: „Kiek kartų atlikote šią procedūrą?“ O dar svarbiau: „Kiek kartų ją atlikote šiandien?“ Geriausius rezultatus pasiekia chirurgai, turintys daugiausia praktikos, įgytos pačiomis įvairiausiomis sąlygomis.

Taigi jei po dešimties metų jus atveš į operacinę ir pamatysite chirurgą žmogų, greičiausiai pareikšite: „Jūs manęs neoperuosite! Noriu roboto.“ Šiuo metu į rinką žengia dešimtys chirurginių robotų. Jau naudojami kaulus smulkinantys robotai ortopedai, netrukus prie jų prisijungs penki skirtingi stuburo chirurgijos robotai ir daugybė įvairiausių specializuotų elektroninių chirurgų.

Daugelis jų iš tikro yra „kobotai“ – bendradarbiaujantys robotai, kurie padeda chirurgui, o ne jį pakeičia. Vis dėlto perspektyviausi atrodo tokie autonominiai robotai kaip STAR. Robotai chirurgai geba atlikti dažnas nesudėtingas operacijas už kur kas mažesnę kainą, taigi jie demonetizuoja operacinę.

Nenorėdamos leisti verslininkams nusigriebti visą grietinėlę šioje srityje, į operacines veržiasi ir didžiosios technologijų bendrovės. Pavyzdys: „Verb Surgical“ – „Alphabet“ ir „Johnson & Johnson“ partnerystė. O paprasčiau? Sąskaitos už medicinos paslaugas taps daug mažesnės. Be to, nors dideli chirurginiai robotai labiausiai žadina vaizduotę, mažųjų jų pusbrolių įtaka dar svarbesnė. Būtent tokius ir siūlo Izraelio startuolis „Bionaut Labs“.

Daugelis svarbiausių šiuolaikinės medicinos problemų susijusios su konkrečia organizmo vieta. Pavyzdžiui, vėžys. Galima sirgti plaučių vėžiu arba kiaušidžių vėžiu. Deja, neišplitusį vėžį neretai gydome sisteminiais, visą organizmą veikiančiais metodais, tokiais kaip chemoterapija. Šie bendri metodai dažniausiai būna netikslūs, neveiksmingi ir sukelia šalutinį poveikį, dėl to naujų vaistų kūrimo kainos siekia dangų, o 90 proc. galimų gydymo priemonių ir metodų taip ir neišeina iš laboratorijos.

„Bionaut“ sukūrė beveik mikroskopinį robotą, kuris nepaprastai greitai (maždaug šešiasdešimties centimetrų per valandą greičiu) juda per audinius, yra minimaliai invazinis ir dirba neįtikėtinai tiksliai. Šie mikrorobotai valdomi nuotoliniu būdu silpnais magnetiniais laukais ir gali į tiksliai nurodytą vietą pernešti įvairius naudingus „krovinius“. Nors iki jų debiuto rinkoje dar liko keleri metai, jau planuojama juos naudoti diagnostikai, tiksliam vaistų pristatymui ir minimaliai invazinėms operacijoms.

Nors makrorobotai operacinėse ir mikrorobotai mūsų kūnuose žada pakeisti chirurgiją, konverguojančioje šių dienų visatoje niekas neveikia atskirai. Taigi šiame chirurginiame tinkle rasite ir dirbtinį intelektą.

Dirbtinis intelektas analizuoja reanimacijos skyriaus signalus, padeda autonominiams robotams judėti žmogaus kūne ir kartu su „kobotais“, tokiais kaip „Da Vinci“, stabilizuoja sudrebėjusią chirurgo ranką. Į operacines žengia ne tik dirbtinis intelektas, bet ir trimatis spausdinimas. Tiesą sakant, jis ten yra jau kurį laiką. Knygoje „Gausa“ rašėme, kaip ši technologija pakeitė protezavimą, atvėrė organų spausdinimo galimybes ir neilgai trukus įžengs į bioniką. Šiandien atlikus paiešką internete galima rasti, kad net ir ne itin kvalifikuoti žmonės, naudodamiesi iš „Staples“ įsigyta įranga, sukuria nepaprastai funkcionalius galūnių protezus.

Tuo pačiu metu specialistai kuria organus, ausis, kraujagyslių šuntus, nugaros smegenis, kaukolės plokšteles, klubų sąnarius ir individualiai pritaikytus chirurginius instrumentus. Naudodamiesi trimačiu būdu išspausdinta elektronika, gaminame net bionines kūno dalis. 2018 m. Minesotos universiteto komanda sėkmingai išspausdino suapvalintą puslaidininkinę medžiagą, galinčią šviesą paversti raštais – anksčiau to padaryti nepavykdavo, ir tai buvo pagrindinė kliūtis sukurti šią „atsarginę dalį“ − spausdintą bioninę akį.