Poveikis toks, kad maža nepasirodys: žinomas švedų psichiatras papasakojo, kaip veikia smegenys ir kas jose vyksta, kai išsitraukiame mobilųjį telefoną

Mūsų smegenys nespėja su laikmečiu, rašoma pranešime spaudai. Mes vis dar turime medžiotojų ir gėrybių rinkėjų smegenis, kurios visur mato pavojus, blaškosi ir nesugeba vienu metu atlikti kelių užduočių. Didelis tempas, nuolatinis stresas ir skaitmeninis gyvenimo būdas visą laiką prisijungus prie interneto pradeda veikti elgesį ir savijautą. Mums vis sunkiau sutelkti dėmesį, kamuoja miego sutrikimai, vis mažiau bendraujame realiame pasaulyje, pavydime kitų sėkmės socialinėje žiniasklaidoje ir daromės vis mažiau empatiški. Psichikos sveikatos problemos tampa vis didesne grėsme.

„Daugiau žinodami apie smegenis ir svarbiausias biologines aplinkybes, galime suprasti tai, kas iš pirmo žvilgsnio turbūt atrodo keista. Kodėl ilgalaikis stresas gali turėti žlugdančių pasekmių savijautai? Kodėl perdėm dažnai naudodamiesi mobiliuoju nebesidomime aplinka? Kaip feisbukas ir instagramas gali pagauti mūsų pasitenkinimo sistemą, porcijomis rodydami gautus skaitmeninius patiktukus ir širdeles? Kaip fizinis aktyvumas gali geriau paruošti stresui? Kodėl laikydami mobilųjį ant naktinio stalelio rizikuojame blogiau miegoti? Visa tai galima geriau suprasti daugiau sužinojus apie smegenis ir pasaulį, kuriam jos buvo pritaikytos“, – sako autorius.

Supratę, kaip mūsų smegenis veikia naujosios technologijos, galime pabandyti keisti savo įpročius – knygoje „Naršymo metas“ yra ir patarimų, kaip tai padaryti.

Štai 5 faktai, kuriuos knygoje pateikia Andersas Hansenas ir kurie privers susimąstyti, kiek iš tiesų laiko praleidžiame naršydami.

Trukdo net ir išjungus garsą?

„Mobilusis pasižymi nepralenkiamu gebėjimu patraukti dėmesį. Vien įsidėjus jį į kišenę tas gebėjimas niekur nedingsta“, – įsitikinęs Andersas Hansenas.

Tiriant penkių šimtų universiteto studentų atmintį ir susikaupimą paaiškėjo, kad palikusieji telefoną už auditorijos durų pasirodė geriau už tuos, kurie nutildę garsą įsidėjo jį į kišenę. Pastarieji ir patys nežinojo, kad yra veikiami kišenėje gulinčio aparato, bet rezultatai tai aiškiai parodė – dėmesį blaškė vien jo buvimas šalia.

Panašią išvadą padarė ir japonų mokslininkai – bandyme dalyvaujančių asmenų jie paprašė atlikti susikaupimo reikalaujančią užduotį: kuo greičiau monitoriuje rasti tam tikrą paslėptų ženklų skaičių. Pusė dalyvių šalia monitoriaus turėjo ne savo telefoną, kurio negalėjo liesti, o kita pusė – ant stalo gulinčią užrašų knygelę. Kaip sekėsi? Užduotį geriau įvykdė tie, ant kurių stalo buvo užrašų knygelė.

Didžiojoje Britanijoje kai kuriose Londono, Mančesterio, Birmingamo ir Lesterio mokyklose mobilieji telefonai buvo uždrausti. Mokiniai turėjo ryte juos atiduoti, o po pamokų atsiimdavo. Pasekmė – pagerėję mokymosi rezultatai. Tyrimo autorių skaičiavimais, uždraudus mobiliuosius, per mokslo metus devintų klasių moksleiviai išmoko daugiau tiek, kiek prilygsta papildomai mokslo savaitei! Itin pagerėjo rezultatai tų, kuriems mokytis sekėsi sunkiai. Padaryta išvada, kad mobiliųjų telefonų draudimas mokyklose yra pigus būdas, leidžiantis sumažinti moksleivių mokymosi lygio skirtumus.

Suprastėja atmintis?

„Tai vadinama „Google“ efektu arba „skaitmenine amnezija“ – smegenys nesistengia išmokti to, kas, jų manymu, yra kažkur saugoma. Jos labiau linkusios prisiminti ne pačią informaciją, o kur ji yra“, – teigia knygos autorius.

Grupė tiriamųjų meno muziejuje buvo skatinami kai kuriuos kūrinius fotografuoti, o kitus tik apžiūrėti. Kitą dieną visiems buvo parodytos įvairių meno kūrinių nuotraukos: vieni buvo matyti muziejuje, o kiti ne. Dalyviai turėjo prisiminti, ar nuotraukose mato muziejuje regėtus meno kūrinius. Vėliau paaiškėjo, kad bandymo dalyviams buvo lengviau prisiminti tuos kūrinius, kurių jie nefotografavo, o paveiksluotus sunkiau. Regis, smegenys nesistengia įsiminti fotografuojamos medžiagos, lygiai kaip nesistengė išmokti sakinių, kurie turėjo būti išsaugoti kompiuteryje. Jos renkasi trumpesnį kelią: „Kam įsiminti meno kūrinį, jei galima pažiūrėti nuotrauką?“

Aplinka nebedomina?

„Aš kas kartą susierzinu, kai žmogus, su kuriuo valgau ar geriu kavą, išsitraukia mobilųjį, nors pats esu nė kiek ne geresnis! – prisipažįsta Andersas Hansenas. – Yra viena savanaudiška priežastis, kodėl to reikėtų vengti (be to, aplinkiniams tai irgi patiks): tikėtina, kad per pokalbį aptariami dalykai jums pasirodys nuobodesni, jei prieš save būsite pasidėjęs telefoną. Jis taip vilioja, kad mes mažiau domimės aplinka.“

Per vieną tyrimą trisdešimt asmenų turėjo dešimt minučių bendrauti su nepažįstamu žmogumi ir kalbėtis apie ką tik panorėję. Pašnekovai sėdėjo ant kėdžių skirtingose stalo pusėse. Vieniems buvo leista priešais pasidėti telefoną, kitiems ne. Paskui dalyvių buvo prašoma papasakoti, ar pokalbis pasirodė įdomus. Regos lauke turintiems telefoną pokalbis atrodė ne toks įdomus, o pašnekovas ne toks patikimas ir empatiškas. Mobilusis tik gulėjo, dalyviai jo net nelietė!

Kelia depresiją?

Knygoje aiškinama, jog ilgalaikis stresas didina depresijos riziką, o skaitmeninis gyvenimo būdas ir mobilieji telefonai kelia stresą. Be to, pastebėta, kad pastarąjį dešimtmetį sparčiai augo antidepresantų vartojimas. Tuo pat laikotarpiu visų kišenėse atsirado stresą didinantys išmanieji telefonai.

„Peršasi mintis, kad prie šio augimo prisidėjo mobilieji telefonai. Ar jie gali sukelti ir depresiją? – klausia autorius. – Daugiau nei tūkstantį asmenų tyrę Saudo Arabijos mokslininkai tarp mobiliojo telefono keliamos priklausomybės ir depresijos pastebėjo tokį stiprų ryšį, kad pavadino jį „pavojaus varpais“. Kinijoje konstatuota, kad dažnai mobilųjį naudojantys studentai yra vienišesni, mažiau pasitikintys savimi ir dažniau kamuojami depresijos. Austrijoje išsiaiškinta, kad nuo depresijos kenčiantys žmonės itin aktyviai naudojosi mobiliuoju telefonu.

Nors atrodo gana akivaizdu, kad mobilusis didina depresijos pavojų, gali būti ir taip, kad depresijos kamuojami žmonės labiau įninka į telefoną, o ne patiria depresiją dėl jo, todėl negalima tvirtinti, kad mobilusis telefonas kelia depresiją.

Aš manau, kad perdėtą naudojimąsi mobiliuoju reikėtų laikyti vienu iš kelių rizikos veiksnių, galinčių sukelti depresiją. Per mažai miego, nejudrus gyvenimo būdas, socialinė izoliacija ir piktnaudžiavimas alkoholiu bei narkotikais taip pat gali didinti depresijos riziką. Galbūt svarbiausias mobiliojo poveikis tas, kad jis atima tiek mūsų laiko, jog nebespėjame padaryti to, kas saugo nuo depresijos, pavyzdžiui, sportuoti, bendrauti ir gerai išsimiegoti.“

Nemigos ir... nepageidaujamų kilogramų priežastis?

Paros ritmą valdo ir žmogų veikiančios šviesos kiekis. Tai daroma per hormoną melatoniną, kuris organizmui sako, kada laikas miegoti. Melatonino gamybai turi įtakos ne tik šviesa, bet ir jos tipas. Mėlyna pasižymi išskirtiniu gebėjimu stabdyti melatonino išsiskyrimą. Akyse turime ypatingas ląsteles, kurios itin stipriai reaguoja į mėlyną šviesą, nes mūsų protėviams tai buvo giedro dangaus spalva. Tos ląstelės praneša smegenims liautis gaminti melatoniną: „Dabar diena, turi būti budrus ir dėmesingas.“

„Kai prieš miegą naršote telefonu ar planšete, mėlyna spalva pažadina smegenis ir ne tik sumažina melatonino gamybą, bet ir sulaiko tą procesą dviem trims valandoms, – knygoje teigia Andersas Hansenas. – Kitaip tariant, mėlyna šviesa atsuka jūsų biologinį laikrodį dvi tris valandas atgal. Galima pasakyti dar smarkiau – tai sukuria laiko skirtumą, prilygstantį kelionei į Grenlandiją ar Vakarų Afriką! Be to, mobilusis kelia stresą, o stresas trukdo miegui. Tarsi to būtų negana, smegenis dirgina galimybės gauti dopamino, kurias siūlo programėlės, socialiniai tinklai ir žaidimai.“

Kad mobilusis trukdo miegui, gali patvirtinti daugiau nei šešis šimtus žmonių stebėję mokslininkai. Kuo daugiau laiko dalyviai skyrė išmaniesiems telefonams ir kitiems įrenginiams, turintiems ekranus, tuo prasčiau miegojo. Ypač veikiami buvo tie, kurie naudojosi mobiliuoju vėlai vakare. Jie ne tik sunkiau užmigdavo, bet ir blogiau miegodavo.

„Susirūpinusiems savo svoriu praverstų žinoti, kad naudojantis išmaniuoju vėlai vakare gali padidėti apetitas, – atskleidžia Andersas Hansenas. – Mėlyna šviesa veikia ne tik miego hormoną melatoniną. Ji taip pat kelia streso hormono kortizolio ir alkio hormono grelino lygį. Pastarasis ne tik didina apetitą, bet ir padeda kūnui lengviau kaupti riebalus. Taigi mėlyna šviesa labai gerai žadina organizmą (melatoninas ir kortizolis), parengia mus reaguoti (kortizolis), papildo energijos atsargas ir kaupia riebalus (grelinas). Vakare pasinaudoję planšetėmis ir išmaniaisiais ne gulime įsmeigę akis į lubas, o pajuntame alkį. Ir pagaliau vyšnaitė ant torto: užkandžiaujant naktį organizmas efektyviau įsisavina kalorijas, tad apie juosmenį kaupiasi poodiniai riebalai.“