Kodėl mūsų protėviams nereikėjo migdomųjų: žmonės be reikalo atsisakė svarbaus įpročio - kas tai yra ir kaip tai veikia

Į šiuos klausimus knygoje „Kodėl mes nemiegame?“ atsakymų ir ieško britų psichoanalitikas Darianas Leaderis (knygą lietuviškai išleido BALTO leidybos namai), rašoma pranešime spaudai.

Bent vienas iš keturių suaugusiųjų miega prastai. Per pastaruosius tris dešimtmečius gydytojai išrašo vis daugiau migdomųjų vaistų, miego laboratorijų skaičius auga kaip ant mielių. Žmonės tabletes vartoja ne tik tam, kad užmigtų, bet ir siekdami išlikti žvalūs kitą dieną, daugelis budrumą dirbtinai palaiko kava ir energiniais gėrimais. Verslininkai siūlo įmantrius čiužinius ir miego programėles išmaniesiems telefonams, o mūsų knygų lentynose ir interneto naršyklių istorijose kaupte kaupiasi ekspertų pažadai išgydyti nemigą ir užtikrinti normalų nakties miegą.

Žmonijos istorijos tėkmėje kintantis požiūris į miegą atskleidžia vis naujų įžvalgų į asmens ir visuomenės psichologiją. Pramonės perversmas ir pirmieji bandymai aiškinti sapnus, melsva telefonų ekranų šviesa ir modernios Freudo teorijos rodo, kad miegas yra neatsiejamas nuo platesnio masto socialinių reiškinių, kintančių normų ir lūkesčių.

Analizuodamas kultūrinių, socialinių, ekonominių ir psichoanalitinių procesų įtaką miegui, Darianas Leaderis nutarė pasiaiškinti šių dienų žmoniją užvaldančios nemigos esmę: „Pradėjęs rinkti informaciją šiai knygai, ėmiau miegoti kur kas geriau, tačiau ją baigdamas vos įstengdavau sumerkti akis. Skirtingai nei kitos mano gvildentos temos, miegas ištyrinėtas labai menkai, ir aš valandų valandas būdraudavau mėgindamas išsiaiškinti kai kurias šio reiškinio prieštaras ir problemas.

Nesijaučiu įminęs itin daug mįslių, bet tikiuosi, kad iškėliau svarbių klausimų, priverčiau suabejoti visuotinai pripažintomis nuomonėmis ir parodžiau, kodėl vertėtų daugiau mąstyti apie miegą ir miegant vykstančius procesus. Apie miegą ir sapnus iki šiol žinome labai mažai, nors tai išties įdomi tyrimų sritis, neabejotinai galinti atskleisti, kaip veikia ir sąveikauja mūsų protas bei kūnas.“

Ištraukoje iš knygos „Kodėl mes nemiegame?“ – apie dvifazį miegą ir apie tai, kodėl žmonija jo atsisakė.

Viena ar dvi miego atkarpos?

Dažnai manoma, kad šiuolaikinė miego sąsaja su veiklos kokybe ir našumu išstūmė dienos ir nakties kaitą, spėjama, reguliavusią visuomenės gyvenimo ritmą iki pramonės perversmo. Kaip tik tuo metu išsiskyrė dvi laiko rūšys. Sociologas E. P. Thompsonas pažymi, kad vykstant pramonės perversmui laikas liovėsi paprasčiausiai eiti – buvo pradėta jį leisti. Laikas tapo valiuta. Priešindustriniu laikotarpiu darbo samprata buvo orientuota į konkrečias užduotis: žmonės arba sunkiai dirbo, arba dykinėjo, o dabar, anot Thompsono, vietoj baigtinių užduočių dėmesys buvo sutelktas į laiką, kurio nevalia švaistyti.

Žmonių laikas išsiskyrė į dvi rūšis: darbininkų ir šeimininkų. Darbininko poilsis reiškė prarastą šeimininko laiką. Neatvykęs į gamyklą, darbininkas švaistė šeimininko laiką ir pats tai suprato. Darbo valandos buvo standartizuotos, laikas įvertintas pinigais – šį procesą iliustravo populiarėjantys laiko matavimo prietaisai ir viešieji laikrodžiai. Pramonė ir besiformuojantis, netobulas kapitalizmas persuko laikrodžius: tai reiškė ne tiek valandos netektį, XIX a. pab. – XX a. pr. daugeliui valstybių įsivedus vasaros laiką, kiek visai kitokį paties laiko suvokimą.

Kai nemigos kamuojamiems žmonėms yra aiškinama, kad kalbėdami apie būdravimo trukmę jie dažnai perdeda, ar nesusiduriame su tam tikra minėto laiko skirstymo atmaina? Esama dviejų laiko rūšių: vienas – dominuojantis ir „teisingas“, o kitas – nurašomas kaip subjektyvi patirtis. Čia susikerta du požiūriai, du egzistavimo būdai. Galima dangstytis paciento neišsilavinimu ir klaidingais įsitikinimais ar miego eksperto kompetencija ir racionalumu, bet iš tiesų čia vėlgi kalbame apie skirtumą tarp vergo ir šeimininko laiko. Jei norime būti tinkami visuomenės nariai, privalome orientuotis į šeimininko laiką.

Laiko dalijimas į dvi rūšis iš tiesų buvo ne kartą naudotas kaip socialinės ir politinės atskirties simbolis. Savo „Pasažuose“ (Das Passagen-Werk) Walteris Benjaminas cituoja eiles, vaizduojančias Liepos revoliuciją Paryžiuje: „Tik pamanykit! Sako, įsiutę ant laiko, / Nūdieniai jozuės prie bokštų paklaiko / Šaudyt į laikrodžius, kad diena nesibaigtų.“ Šioje vietoje kiti autoriai pridėjo pastabą, kad tuo sukilimas išsiskyrė iš kitų, aprašytasis veiksmas buvo „vienintelis vandalizmo atvejis, nukreiptas prieš visuomeninius paminklus. Ir ne bet kokio vandalizmo! Kaip taikliai jis išreiškia, kas dėjosi žmonių širdyse ir protuose tą dvidešimt aštuntosios vakarą!“ Autoriai pažymi, kad minėti epizodai vyko „tuo pačiu metu skirtingose miesto dalyse“, tad yra laikytini ne „akimirkos užgaida, o visuotinės nuotaikos išraiška“.

Laiko dalijimas yra pastebimas ir kai kuriuose miego mokslo tyrimuose, analizuojančiuose biologinį paros ritmą – dėsningus organizmo veiklos pokyčius, kuriuos reguliuoja vidinis laikrodis, apsisukantis per maždaug 24 valandas. Paros ritmą iš dalies veikia išoriniai orientyrai: šviesa, temperatūra, socialiniai ryšiai, todėl darbas naktinėse pamainose ar kelionės į skirtingų laiko juostų šalis gali labai kenkti mūsų miegui. Pažvelgę į smarkius paros ritmo kreivių svyravimus matome, kad žmogaus gyvenimas dažnai yra dalijamas į „darbą“ ir „miegą“, tarytum neegzistuotų ar nebūtų įmanomas joks kitas laikas. Prancūzai turi posakį: métro, boulot, dodo – „metro, darbas, miegas“ – bukai rutinai apibūdinti, tačiau kaip tik tokį gyvenimo būdą suponuoja biologinio paros ritmo grafikai, kuriuose nėra atsižvelgiama nei į pogulio įpročius, nei į miego pobūdžio skirtumus.

Dalyti dieną į darbą ir miegą, žinoma, pradėjo gamyklų savininkai, tad būtų įdomu, kaip atrodytų tokių tyrimų rezultatai, susiejus juos su kur kas įvairesnėmis žmogaus dienos realijomis. Šiaip ar taip, dažnas mėginame susikurti papildomo laiko, pavyzdžiui, išlenkdami gėrimo taurę darbo dienos pabaigai pažymėti ar susikurdami ruošimosi miegui ritualus, dėl kurių miegoti neretai einame vis vėliau.

Viena pacientė pasakojo, kaip susikūrė panašią asmeninę miego „paraštę“, tik ne vėlai vakare, o ankstyvą rytą. Sąmoningai atsibudusi trečią nakties, ji rašydavo dienoraštį, užkandžiaudavo, skaitydavo, o paskui grįždavo į lovą ir lyg niekur nieko atsikeldavo pusę aštuonių kartu su buto draugais, kurie nė nenutuokė apie tokį jos įprotį. Jų nežinojimas kėlė merginai pasitenkinimą, tarytum ji gyventų dvigubą gyvenimą ir, jos žodžiais tariant, būtų atradusi „laiką, kuris daugiau niekam nepriklauso“. Kuo daugiau mūsų laiko užima kitų primesti tvarkaraščiai ir skubūs reikalai, tuo labiau trokštame pabūti vienumoje – nugvelbtą laiką skiriame įvairiai veiklai, kuri nuo tol įgyja ypatingą vertę.

Šios laiko atkarpos nebūtinai sutampa su biologiniu paros ritmu, iš dalies lemiančiu mūsų miego ir būdravimo ciklą, ir nebūtinai atitinka vėlyvojo kapitalizmo nustatytus reikalavimus miegui. Biologinio ritmo atradimas tenkino šiuolaikinės rinkos poreikius, nes parodė, kad kūnas turi vidinį laikrodį, kuris nėra visiškai priklausomas nuo saulės šviesos. Tai atvėrė kelius aiškintis, kaip pasitelkus šį ritmą būtų galima pagerinti darbininkų našumą, ir leido vienas nuo kito atsieti individualų ir socialinį organizmus, tuo pabrėžiant skirtumą tarp išimtinai vidinės kilmės ritmo ir jį iš dalies reguliuojančių aplinkos veiksnių.

Istorikai tvirtina, kad XIX a. biologinis paros ritmas nežymiai pakito dėl paplitusio dirbtinio apšvietimo.Tai reiškia, kad žmogaus kūnas yra paveikus išoriniams veiksniams, sau pradėjome taikyti net žodžius, skirtus santykiui su technologijomis nusakyti: mūsų biologiją galima „reguliuoti“ nelyg laikrodį ar matuoklį. Įdomu, kad šiuo atžvilgiu žinomiausias fiziologinis ritmas yra miego ir būdravimo ciklas, nors esama bent kelių šimtų kitų organizmo funkcijų, kurios per dieną svyruoja tarp didžiausios ir mažiausios verčių, o naujausi tyrimai parodė, kad laiką vienaip ar kitaip fiksuoja kone visos kūno ląstelės.

Logiška, kad į miego trukmę įsikišo ir rinka. Būtų kvaila neuždirbti iš teoriškai net trečdalį žmogaus gyvenimo užimančios veiklos, tad nuo seno populiari prekyba migdomosiomis mikstūromis XIX a. pab. – XX a. išaugo į didžiulį verslą. Technologijų, farmacijos ir čiužinių gamintojai savo produktų reklamai skiria didžiules sumas. Nauji algoritmai ir miego stebėjimo prietaisai žada išmatuoti miego kokybę ir skatina mus jaudintis dėl savo rezultatyvumo ne tik dieną, bet ir naktį. Susiejus miegą su atmintimi – apie tai dar pakalbėsime išsamiau – atsivėrė galimybių išnaudoti miegui skiriamą laiką, ir rinką užplūdo hipnopediniai prietaisai, žmogui miegant kartojantys įsimintiną informaciją.

Stebėjimo – ir priežiūros – klausimas šiuo atžvilgiu paprastai yra vertinamas kaip palanki galimybė kontroliuoti ir tobulinti savo elgesį. Kai kuriuose naujuose čiužiniuose jau yra diegiamos technologijos, renkančios duomenis apie savininko miegą, ir daugeliu atvejų vadovaujamasi rinkos taisykle, kad dydis reiškia kokybę. Kaip sumuštinis „Big Mac“ yra geresnis už paprastą mėsainį, taip ir nauji čiužiniai gali pasigirti dvigubais, trigubais ar keturgubais porolono ir audinių sluoksniais. Pasakoje vienas ant kito kraunami čiužiniai yra keista nepageidaujamo patikrinimo dalis, o šiandien jų dydis ir storis jau tapo būtina kokybiško miego sąlyga.

***

Nuo XIX a. pradžios imta vis griežčiau reguliuoti ne vien miego trukmę, bet ir jo pobūdį. Reikšmingoje straipsnių serijoje ir knygoje „Dienai baigiantis“ (At Day’s Close) istorikas Rogeris Ekirchas tvirtina, kad iki minėto periodo žmonės miegą dalydavo į du etapus. Atsigulę apie 21–22 valandą vakaro, jie išmiegodavo iki vidurnakčio ar pirmos valandos nakties, tada padarydavo 1–2 valandų pertrauką – šis periodas buvo vadinamas „budėjimu“ (ne „sergėjimo“, o „būdravimo“ reikšme) – ir užmigdavo „antruoju miegu“ iki ryto.

Įvairiais istorijos tarpsniais skirtingose vietovėse pirmojo ir antrojo miego pradžia kito, bet pats dvifazio miego modelis buvo visuotinai paplitęs reiškinys. Skirtingos kultūros įvairiais laikais tokį miego padalijimą aiškino vis kitaip, skyrėsi ir veikla, kuria žmonės užsiimdavo per miego pertrauką. Jie mylėdavosi, gamindavo maistą, užsiimdavo įvairiais rankdarbiais, apmąstydavo sapnus ir pan. Šiaip ar taip, miego išskyrimas į „pirmąjį“ ir „antrąjį“ yra pastebimas visose kultūrose ir regionuose. Kai kuriuose kraštuose buvo laikoma, kad pirmąjį miegą reikia miegoti ant dešiniojo šono, o antrąjį – ant kairiojo, iš to ir atsirado posakis „išlipo iš lovos ne ta koja“.

Per keletą šimtmečių šis natūralus, biologinį pagrindą turintis įprotis išnyko. XIX a. viduryje nuorodų į dvifazį miegą vis mažėja, palengva įsigali nepertraukiamo miego modelis. Iš pradžių Ekirchas tai siejo su dirbtinio apšvietimo paplitimu: XVII a. miestų gatvėse pasirodžiusias aliejines lempas pakeitė dujiniai, o paskui ir elektriniai žibintai. Technologijų pokyčiai ne tik pailgino parduotuvių ir kavinių darbo laiką – susikūrė visai nauja naktinė kultūra. Istorija liudija, kad miesto gyvenimas radikaliai pasikeitė, žmonės pirmojo miego guldavosi vis vėliau, kol abu miego etapai susiliejo į vieną.

Dirbtinis apšvietimas atvėrė naujas galimybes, pakeitė nusistovėjusią šviesos ir tamsos sampratą, sudarė sąlygas ir skatino eiti miegoti vis vėliau. 1730–1830 m. tapo kertiniu šimtmečiu, kai dėl naktinės veiklos pasikeitė žmonių gulimosi laikas. 1736 m. Londone būta apie 5000 aliejinių lempų, 1823 m. – 40 000 dujinių žibintų, Paryžiuje 1835 m. švietė tik 200, o vos po ketverių metų – jau beveik 13 000 dujinių žibintų.

Žiburiai vadinti ne „gatvės žibintais“, o „policijos lempomis“, pabrėžiant šviesos ir saugumo ryšį, tačiau užuomina į stebėjimą turėjo ir kitą prasmę. Aptariamuoju laikotarpiu susidarė sąlygos naujiems įpročiams, pavyzdžiui, sutemus vėpsoti į kitų žmonių būstus. Viešų ir privačių šviestuvų plitimas labai pakeitė bendrą apšvietimo situaciją: paprastas dujinis žibintas švietė maždaug dvylika kartų ryškiau už aliejinę lempą ar žvakę, o štai XIX a. pab. išrasta elektros lemputė plieskė net šimtą kartų skaisčiau.

Ankstyvieji „nakties vaikai“, kaip juos pavadino vienas to meto rašytojas, dažniausiai būdavo turtingi veltėdžiai, bet už naujosios kultūros susibūrimų ir pokylių slypėjo kur kas esmingesni visuotiniai pokyčiai. Mažiau privilegijuoti visuomenės nariai dirbo vis ilgiau, nes dėl naujų apšvietimo technologijų parduotuvės bei kavinės galėjo puikiai veikti ir sutemus. Daugelį šimtmečių miegas turėjo dvasinę reikšmę, tai buvo laikas, skirtas apsivalyti ir pailsėti, – dabar šios vertybės ėmė nykti. Pramonės perversmas miegą iš saldaus atsinaujinimo šaltinio palaipsniui pavertė laiku, kai... nedirbama.

Ieškodamas dvifazio miego išnykimo priežasčių, Ekirchas neapsiribojo vien miestų apšvietimo plėtra bei tobulėjimu, jis atsižvelgė ir į minėtus socialinius bei ekonominius aspektus. Pačios darbo sampratos pokyčiai, populiarėjantis pamaininis darbas, darbo planai, naujos technologijos ir jų įtaka gamybos procesui, laiko valdymo sąvoka, pramoninio kapitalizmo principus atitinkančio požiūrio į darbą koncepcija – šių veiksnių visuma lėmė perėjimą prie nepertraukiamo miego modelio.

Ekirchui atrodo akivaizdu, kad natūralų biologinį procesą iškreipė socialiniai žmonijos pokyčiai. Sužinojęs apie miego tyrinėtojo Thomo Wehro34 eksperimentus Nacionaliniame psichikos sveikatos institute (National Institute of Mental Health), Ekirchas manėsi atradęs biologinį savo tezės patvirtinimą. Wehras apgyvendino grupę tiriamųjų senovės sąlygomis, kai dirbtinė šviesa dar nebuvo iškreipusi paros ritmo, ir užfiksavo, kad daugelis jų pradėjo miegoti dviem etapais. Mokslininkas stengėsi sukurti žiemai būdingesnes apšvietimo sąlygas – patalpoje dešimt valandų degdavo šviesa, o keturiolika – viešpataudavo tamsa. Kaip ir Ekircho aprašyti priešindustrinio periodo gyventojai, eksperimento dalyviai reguliariai nubusdavo vidurnaktį ir po 2–3 valandų užmigdavo antruoju miegu. Atrodė, kad „būdravimo“ ar „budėjimo“ įprotis natūraliai išsivysto pašalinus galimybę naudotis dirbtine šviesa, kurios lemiamą įtaką miego režimui Ekirchas nustatė savo istoriniame tyrime. Piršosi išvada, kad nenutrūkstamo miego modelis yra pramonės perversmo pasekmė, o dvifazis miegas – natūralus žmogaus organizmo ritmas.

Šiandien šie teiginiai yra vertinami gana prieštaringai. Iki XIX a. miego dalijimas į du etapus daugelyje kultūrų neginčytinai buvo visuotinai paplitęs įprotis, bet ar pašalinus dirbtinę šviesą kūnas tikrai grįžta prie šio režimo, nėra visiškai aišku. Nors Wehro eksperimentai iš pažiūros tą patvirtino, kitų tyrinėtojų gauti rezultatai buvo gana dviprasmiški – tiesa, visi stebėti miego modeliai pasižymėjo tendencija miegoti keliais etapais. Šiaip ar taip, daugelis šių tyrimų yra paremti fantazija, mintimi, kad atskleisti natūralią žmogaus kūno būseną galima jį izoliuojant.

Aiškinantis, koks buvo tikrasis, pirmykštis miego ritmas, asmuo yra atskiriamas nuo socialinio organizmo. Tyrinėtojai uždaro eksperimentų dalyvius urvuose, požeminiuose bunkeriuose ar specialiose miego laboratorijose, įvairiais prietaisais matuoja jų aktyvumo ciklus, temperatūrą, hormonų lygį ir t. t. Šios priemonės suteikia reikšmingų įžvalgų vertinant aplinkos veiksnių įtaką fiziologiniams procesams, bet apie „natūralų“ miegą sužinome ne per daugiausia – juk žmonės gyvena greta vieni kitų, ir būtent šis artumas, kaip paaiškės, gali iš esmės veikti miego įpročius.

Kūdikiui miegant su mama, mainosi kone visi svarbiausi miego fiziologijos kintamieji, pradedant neurocheminėmis reakcijomis ir baigiant kietojo miego trukme ar kvėpavimo funkcija. Eksperimentai, kuriais siekiama izoliuoti miegančiuosius, primena vieno valdovo draudimus bendrauti su naujagimiais, kad išsiaiškintų, ar pirmuosius žodžius šie ištars hebrajų ar lotynų kalba. Pagrindinė klaida – vertinti kalbą (ir miegą) neatsižvelgiant į socialinį santykį su kitais. Galbūt miegoti, kaip ir kalbėti, reikia mokytis. Užuot paprasčiausiai užmigę, vaikystėje mes būname migdomi, o kai suaugame, gauname vis sudėtingesniais būdais „užsimigdyti“ patys.