Pasakos apie homoseksualią meilę išgąsdino cenzorius

Pasakų cenzūra – dar viena tarptautinė gėda?

Aštuonių Seimo narių signalo pakako tam, kad Lietuvos edukologijos universitetas (LEU), kurio leidykla išleido šią pasakų knygą, nutrauktų jos platinimą. LEU neišsisukinėdamas labai nuoširdžiai pareiškė – uždraudėm knygos platinimą, nes tai „primityvi ir angažuota homoseksualumo propaganda“. Apie ją dar tikrai pakalbėsimų…

Po kurio laiko Žurnalistų etikos inspektorė Zita Zamžickienė, truputį kitais žodžiais pasakiusi tą patį, nusprendė, kad pasakos neva daro neigiamą poveikį nepilnamečiams, nes jose „skatinama kitokia negu LR Konstitucijoje ir Civiliniame kodekse įtvirtinta santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata“. Inspektorė nutarė, kad pasakų drausti gal ir nereikėtų, tačiau būtina jas įkišti į pakuotes su N-14 ženklu. O gal geriau apkaustykim grandinėmis ir įtaisykime spyneles? Tik šiukštu nepamirškime ir kitų pasakų, pavyzdžiui, Snieguolės su septyniais nykštukais – juk netradicinė septynių nykštukų šeima turėtų sukelti teisėtą įtarimą!

Ši visa cenzūruoti pasakų knygą užsimaniusiųjų kompanija užsitarnavo tikrai prastą reputaciją. Visuomenės veikėjai, organizacijos ir piliečiai jau renka parašus po peticija, raginančia grąžinti „Gintarinę širdį“ skaitytojams. Dėmesys didėja ir tarptautiniu mastu – europarlamentarai kviečia į pagalbą Europos Komisiją, o teisininkai mato neteisėtą saviraiškos laisvės suvaržymą ir knygos autorei žada laimėtą bylą Strasbūre. Europos dėmesio centre – dar viena Lietuvos apsikvailinimo istorija. O gal kitos istorijos pratęsimas?

Žur­na­lis­tų eti­kos ins­pek­to­rė tei­gia pa­sa­kas įver­ti­nu­si pa­gal Ne­pil­na­me­čių ap­sau­gos nuo nei­gia­mo vie­šo­sios in­for­ma­ci­jos po­vei­kio įsta­ty­mą, ku­rio svars­ty­mai Lie­tu­vai at­ne­šė tarp­tau­ti­nę gė­dą. Įs­ta­ty­me vis dar li­ku­si dis­kri­mi­na­ci­nė nuo­sta­ta, kad nei­gia­ma in­for­ma­ci­ja yra ta, ku­ri ska­tina ki­to­kią ne­gu Kons­ti­tu­ci­jo­je ir CK įtvir­tin­tą san­tuo­kos su­da­ry­mo ir šei­mos kū­ri­mo sam­pra­tą. Ši nuo­sta­ta tu­ri prieš­is­to­rę – jos pirm­ta­kas bu­vo „ho­mo­sek­su­al­iz­mo pro­pa­gan­dos“ drau­di­mas, ku­rį vė­liau te­ko per­for­mu­luo­ti. To­dėl ne­nuos­ta­bu, kad da­bar eg­zis­tuo­jan­ti nuo­sta­ta iš es­mės at­lie­ka sa­vo pirm­ta­kės funk­ci­ją ir tai­ko­ma pa­gal jos dva­sią.

Keista, kad inspektorė praleidžia pro akis Konstitucinio Teismo šeimos sampratos išaiškinimą, kuriame šeima nesiejama vien tik su santuoka, ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, kurioje homoseksualų partnerystė prilyginama šeimos gyvenimui. Dar daugiau – inspektorė, mananti, kad savo sprendimu apsaugos vaikus, ignoruoja Vaiko teisių konvenciją, kurioje garantuojama jų teisė ieškoti ir gauti bet kokio pobūdžio informaciją ir idėjas žodine, rašytine arba spausdinta forma, meno kūriniais. Žinoma, ši teisė gali būti ribojama, tačiau tik ne tokiais pramanais kaip „homoseksualizmo propaganda“.

Šis cenzūros atvejis dar kartą apnuogina svarbų faktą – Lietuvos teisė vadovaujasi teisinio gražulizmo principais. Ką reiškia „kitokios santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo formos skatinimas“, prilygstantis „homoseksualumo propagandai“? Tokia įstatyminė nuostata gali egzistuoti tik tada, kai iš tikrųjų tikima ir preziumuojama, kad homoseksualai tikrai skatina kitus tapti tokiais pačiais ir taip siekia bei gauna naudos – naujų partnerių, turtų, dominavimo ir pan. Skatina, nes naudinga, nes turi slaptą tikslą – sunaikinti tautą, užvaldyti pasaulį, užkrėsti visus homoseksualumu ir pavergti nepaklusniuosius heteroseksualus. Tiesiog… šiaip sau. Nes nori.

Tad svarbiausias klausimas štai šis: kodėl Lietuvoje galioja ir yra taikomi įstatymai, kurie remiasi „pasaulinio gėjų sąmokslo“ teorija? Būtent taip ir iškyla tokie atvejai kaip šis, kai teisinis absurdas nugali visus kitus argumentus, žmogaus teises ir laisves.

Pasakose – ne seksualinė orientacija, o meilė ir jausmai

Juk tiesa paprasta – homoseksualumo nepaskatinsi: arba potraukis yra, arba jo nėra. Nepriversi žmogaus, nesuviliosi jo ir nesugundysi jokia vaivorykšte. Kaip ir pasakomis nepaversi vaiko homoseksualiu. Turbūt nė vienas homoseksualus asmuo Lietuvoje nėra užaugęs, klausydamasis pasakų apie vienalytę meilę; daugelis, ypač vyresnio amžiaus, augdami išvis neturėjo jokios informacijos apie homoseksualumą, ką jau kalbėti apie pozityvią informaciją (kad tai nėra sutrikimas ar liga) ir vis tiek yra homoseksualūs, nors augo ir brendo vien tik heteroseksualioje aplinkoje. Informacija, kad ir kokia ji būtų, žmogaus seksualinės orientacijos nekeičia.

N. Dangvydės kny­go­je pa­sa­ko­ja­ma apie du ho­mo­sek­su­al­ios mei­lės at­ve­jus, ta­čiau pa­sa­ko­se vei­kia ir aš­tuo­nios he­te­ro­sek­sual­ios šei­mos – tiek ho­mo­seks­uali, tiek he­te­ro­seks­uali mei­lė, rū­pes­tis ir jaus­mai pa­tei­kia­mi ly­gia­ver­tiš­kai, nes jie ir yra ly­gia­ver­čiai. Tai už­kliu­vo žur­na­lis­tų eti­kos ins­pek­to­rei, ku­ri ma­no, kad „to­kios pa­sa­kos, ku­rios pa­tei­kia vie­nos ly­ties po­rų san­ty­kius kaip nor­ma­lius ir sa­vai­me su­pran­ta­mus, vai­ko tra­piai be­si­for­muo­jan­čiai pa­sau­lė­jau­tai yra kenks­min­gos“.

Kny­gos au­to­rei, ma­tyt, sa­vo ho­mo­seks­ual­ią mei­lę pa­ju­tu­sius he­ro­jus pa­gal ge­riau­sias pa­sa­kų tra­di­ci­jas rei­kė­jo už tai gil­jo­ti­nuo­ti. Ta­da „Gin­ta­ri­nė šir­dis“ pui­kiai de­rė­tų lie­tu­viš­kų pa­sa­kų tra­di­ci­jo­je, ku­rių žiau­ru­mas žur­na­lis­tų eti­kos ins­pek­to­rės ne­do­mi­na. Na taip, homoseksualūs jausmai ir meilė – daug baisiau negu kapojamos galvos, kojų sukinėjimas ar kraujais apsipylusi „kliudyta“ katė.

Cenzūros šalininkai mano, kad uždraudę tokią knygą, jie apsaugos tėvų teisę auklėti vaikus savo nuožiūra. Tačiau N. Dangvydės knygos niekas neverčia pirkti ir vaikams į kuprines per prievartą negrūda. Atvirkščiai – šią tėvų teisę pažeidžia būtent knygos išėmimas iš prekybos ir cenzūravimas, nes yra daugybė tėvų, kurie siekia ugdyti savo vaikams tolerancijos, supratimo, sąmoningumo ir pagarbos vertybes.

Ši knyga būtent tam ir skirta, nes joje vaikai supažindinami su įvairove, suprantama kalba pasakojant ne tik apie vienalytę meilę, bet ir apie romus, juodaodžius, taip pat paliečiant neįgalumo, socialinių skirtumų, patyčių temas, akcentuojant pagarbą ir supratingumą. Toks pasakų draudimas atimama tėvams galimybę auklėti savo vaikus tolerancijos dvasioje ir išvengti homofobiškos, ksenofobiškos ir rasistinės atmosferos mūsų visuomenėje ir valstybėje, kuri neabejotinai paliečia ir pačius mažiausius piliečius.

Šias N. Dangvydės pasakas galima perskaityti mažiausiai dviem būdais – homofobijos perpildytu žvilgsniu, kai nematyti nieko daugiau tik seksualinė orientacija, skatinimas, propaganda, ir atviru bei nuoširdžiu žvilgsniu, kai pastebima meilė, jausmai ir rūpestis. Palikime šią pasakų knygą vaikams – jie ją perpras daug geriau negu inspektoriai ir Seimo nariai, kuriems – akivaizdu – ji tiesiog neįkandama.